Pranašysčių knyga

Žmones domina ateitis. Jie ieško patikimų pranašysčių daugeliu klausimų, pradedant oro prognozėmis ir baigiant ekonomikos rodikliais. Tačiau paisydami tokių prognozių jie dažnai nusivilia. Biblijoje yra daug pranašysčių. Ar jos tikslios? Ar tai iš anksto užrašyta istorija? O gal tai aprašyti praeities įvykiai, pateikti kaip pranašystė?

SAKOMA, kad Romos politinis veikėjas Katonas (234—149 m. p. m. e.) yra taręs: „Aš stebiuosi, kad vienas pranašautojas nesijuokia matydamas kitą pranašautoją.“¹ Iš tikrųjų iki pat šių dienų daugelis žmonių su pašaipa žiūri į ateities pranašautojus, astrologus ir kitus pranašus. Dažnai jų pranašystės būna išreikštos miglotai ir gali būti įvairiausiai aiškinamos.

Tačiau ką galima pasakyti apie Biblijos pranašystes? Ar yra priežastis jomis abejoti? O gal yra pagrindas pasitikėti?

Tai ne kokios nors gudrios spėlionės

Apsišvietę žmonės galbūt bando tiksliai atspėti ateitį pagal pastebimas tendencijas, bet jie nuolat klysta. Knygoje Future Shock buvo pažymėta: „Kiekviena visuomenė susiduria ne vien su daugybe tikėtinų, bet ir su virtine galimų ateities įvykių bei su konfliktu, kokie įvykiai yra pageidautini.“ Taip pat joje sakoma: „Aišku, niekas negali tiksliai ‛žinoti’ ateities. Mes galime tik susisteminti bei patikslinti savo prielaidas ir pabandyti nustatyti jų tikėtinumą.“²

Tačiau Biblijos rašytojai ‛nenustatinėjo prielaidų’ dėl ateities „tikėtinumo“. Ir jų pranašysčių negalima atmesti kaip neaiškių tvirtinimų, kuriuos būtų galima išaiškinti labai įvairiai. Priešingai, daugelį savo pranašysčių jie išsakė ypač aiškiai bei nepaprastai konkrečiai ir daugelį kartų išpranašavo visiškai priešingus dalykus, negu buvo galima tikėtis. Pavyzdžiui, apsvarstyk, kas Biblijoje buvo iš anksto pasakyta apie senovės Babilono miestą.

Bus ‛iššluotas sunaikinimo šluota’

Senovės Babilonas tapo „karalysčių pažiba“ (Izaijo 13:19, Šventasis Raštas, vertė A. Rubšys). Šio plačiai nusidriekusio miesto vieta buvo strateginė — prekybos kelyje nuo Persų įlankos iki Viduržemio jūros, ir jis buvo lyg sausumos bei jūros prekybos tarp Rytų ir Vakarų bazė.

Iki septintojo a. p. m. e. Babilonas buvo, atrodė, nenugalima Babilonijos imperijos sostinė. Miestas buvo abipus Eufrato upės, o upės vanduo buvo panaudotas užpildyti platų, gilų gynybinį griovį ir kanalų tinklą. Be to, miestas buvo apsaugotas daugeliu dvigubų sienų, sutvirtintų daugybe gynybos bokštų. Nenuostabu, kad jo gyventojai jautėsi saugūs.

Nepaisant to, aštuntajame a. p. m. e., kai Babilonas dar nebuvo pasiekęs savo šlovės aukštumų, pranašas Izaijas išpranašavo, kad Babilonas bus ‛iššluotas sunaikinimo šluota’ (Izaijo 13:19, Brb red.; 14:22, 23, Brb red.). Izaijas netgi išpranašavo, kaip Babilonas turi žlugti. Įsibrovėliai ‛išdžiovinsią’ jo upes — jo gynybinius griovius — ir miestas taps lengvai užpuolamas. Izaijas netgi pranešė užkariautojo vardą — „Kiras“, didysis Persijos karalius, ‛kuriam durys bus atidarytos ir  vartai nebus užrakinti’ (Izaijo 44:27—45:2).

Tai buvo drąsios pranašystės. Tačiau ar jos išsipildė? Į tai atsako istorija.

„Be kovos“

Dviem amžiams praėjus po to, kai Izaijas užrašė savo pranašystę, 539-ųjų m. p. m. e. spalio 5-osios naktį, Medijos ir Persijos kariuomenė, vadovaujama Kyro Didžiojo, buvo pasistačiusi stovyklą netoli Babilono. Tačiau babiloniečiai buvo ramūs. Pasak penktojo amžiaus p. m. e. graikų istoriko Herodoto, jie turėjo sukaupę pakankamai atsargų daugeliui metų.³ Juos taip pat saugojo Eufrato upė ir galingos Babilono sienos. Vis dėlto tą pačią naktį, pagal Nabonido metraštį, „Kyro kariuomenė įėjo į Babiloną be kovos“.⁴ Kaip tai galėjo atsitikti?

Herodotas paaiškina, kad mieste žmonės „šoko bei linksminosi (tuo laiku jie šventė šventę)“.⁵ Tačiau už miesto Kyras nukreipė Eufrato upės vagą. Kai vanduo nuslūgo, jo kariai brido upės vaga, ir vandens jiems buvo iki šlaunų. Jie praėjo pro aukštas sienas ir, pasak Herodoto, įėjo pro „vartus, vedančius į upę“, — jie buvo nerūpestingai palikti atviri.⁶ (Palygink Danieliaus 5:1-4; Jeremijo 50:24; 51:31, 32.) Kiti istorikai, pavyzdžiui, Ksenofontas (gyvenęs maždaug 431—352 m. p. m. e.), taip pat archeologų atrastos dantiraščio lentelės patvirtina, kad Babilonas staiga pralaimėjo Kyrui.⁷

Taip išsipildė Izaijo pranašystė apie Babiloną. O gal tai ne pranašystė? Ar negalėtų būti, kad tai ne pranašystė — kad tai tiesiog buvo parašyta po įvykio? Iš tikrųjų to paties galima paklausti ir apie kitas Biblijos pranašystes.

Aprašyta istorija, pateikta kaip pranašystės?

Jeigu Biblijos pranašai, įskaitant Izaiją, tiesiog taip atpasakojo istorinius įvykius, kad jie atrodytų lyg pranašystės, tai tie vyrai buvo tik gudrūs apgavikai. Tačiau koks galėjo būti jų motyvas taip apgaudinėti? Tikrieji pranašai tvirtai pareikšdavo, kad jų neįmanoma papirkti (1 Samuelio 12:3; Danieliaus 5:17). Ir mes jau apsvarstėme įtikinamus įrodymus, kad Biblijos rašytojai (daugelis iš jų buvo pranašai) buvo pasitikėjimo verti vyrai, pasiruošę atidengti netgi savo gėdingas klaidas. Neatrodo, jog tokie žmonės būtų linkę apgalvotai apgaudinėti atpasakodami istorinius įvykius, kad jie atrodytų lyg pranašystės.

Reikia atsižvelgti dar į kai ką. Daugelyje Biblijos pranašysčių buvo negailestingai demaskuojama pačių pranašų tauta su jos kunigais ir valdovais. Pavyzdžiui, Izaijas atvirai smerkė tiek jo dienų izraelitų vadovų, tiek liaudies blogą moralinę būklę (Izaijo 1:2-10). Kiti pranašai ryžtingai iškėlė viešumon kunigų nuodėmes (Sofonijo 3:4; Malachijo 2:1-9). Sunku suprasti, kodėl jiems būtų reikėję išgalvoti pranašystes, kuriose pačiais griežčiausiais žodžiais buvo smerkiama jų pačių tauta, ir kodėl kunigai būtų prisidėję prie tokio klastojimo.

Be to, jeigu pranašai buvo paprasčiausi apsimetėliai, kaip jiems galėjo pasisekti tokia klasta? Izraelitai buvo skatinami mokytis rašto. Nuo mažų dienų vaikai buvo mokomi skaityti ir rašyti (Pakartoto Įstatymo 6:6-9). Buvo raginama asmeniškai skaityti Raštą (Psalmių 1:2, NTP, išnaša). Kas savaitę per šabą Raštas buvo viešai skaitomas sinagogose (Apaštalų darbai 15:21). Atrodo neįtikima, kad visa raštinga tauta, gerai pažįstanti Raštą, galėjo leistis taip apgaunama.

Be to, Izaijo pranašystėje apie Babilono žlugimą yra dar kai kas. Joje yra detalė, kuri tikrai negalėjo būti užrašyta po išsipildymo.

 „Jis niekad nebebus apgyvendintas“

Kas turėjo atsitikti su Babilonu po jo žlugimo? Izaijas išpranašavo: „Jis niekad nebebus apgyvendintas ir niekas jame negyvens per kartų kartas. Arabas ten nebeties savo palapinės ir piemenys nebeganys savo bandos“ (Izaijo 13:20, Brb red.). Pranašavimas, kad toks patogioje vietoje esantis miestas taps amžiams negyvenamas, galėjo atrodyti mažų mažiausiai keistas. Ar Izaijo žodžiai galėjo būti parašyti po to, kai jis pamatė nuniokotą Babiloną?

Po to, kai buvo užimtas, Babilonas, nors nebe toks stiprus, liko apgyvendintas ne vieną amžių. Prisimink, kad Negyvosios jūros ritiniuose, kurie datuojami antruoju amžiumi p. m. e., yra visa Izaijo knyga. Maždaug tuo metu, kai ritinys buvo perrašomas, Babiloną užėmė partai. Pirmajame mūsų eros amžiuje Babilone buvo žydų gyvenvietė, ir joje lankėsi Biblijos rašytojas Petras (1 Petro 5:13). Tuo metu Izaijo pranašystės Negyvosios jūros ritinys buvo jau beveik dviejų šimtmečių senumo. Taigi pirmajame mūsų eros amžiuje Babilonas dar nebuvo visiškai tuščias, o Izaijo knyga jau seniai buvo baigta rašyti. *

Kaip buvo išpranašauta, Babilonas galiausiai tapo „griuvėsių krūvomis“ (Jeremijo 51:37). Pasak hebrajų mokslininko Jeronimo (gyvenusio ketvirtajame mūsų eros amžiuje), jo dienomis Babilonas jau buvo virtęs medžioklės teritorija, kurioje klaidžiojo „įvairiausi žvėrys“.⁹ Babilonas liko negyvenamas iki šių dienų.

Izaijas savo gyvenime nematė, kaip Babilonas tapo negyvenamas. Tačiau to kadaise galingo miesto griuvėsiai, esantys maždaug 80 kilometrų į pietus nuo Bagdado (dabartiniame Irake), tyliai byloja apie išsipildymą jo žodžių: „Jis niekad nebebus apgyvendintas.“ Atstačius Babiloną kaip žavią vietą turistams galbūt galima būtų prisivilioti lankytojus, bet ‛sūnūs ir vaikaičiai’ apleido Babiloną amžiams (Izaijo 13:20, Brb red.; 14:22, 23, Brb red.).

Taigi pranašas Izaijas nekalbėjo miglotų pranašysčių, kurias būtų galima pritaikyti bet kuriam būsimam įvykiui. Ir jis neatpasakojo istorijos, kad ji atrodytų lyg pranašystės. Pagalvok: argi apsimetėlis rizikuotų „pranašauti“ tai, kam jis neturėtų jokios įtakos, — kad galingasis Babilonas niekada nebus apgyvendintas?

Ši pranašystė apie Babilono žlugimą yra tik vienas pavyzdys iš Biblijos. * Daugeliui žmonių Biblijos pranašystės parodo, kad ji turi būti iš aukštesnio šaltinio negu žmogus. Galbūt tu sutiksi, kad šią pranašysčių knygą verta bent jau patyrinėti. Viena yra tikra: miglotos arba sensacingos šiuolaikinių pranašautojų pranašystės labai skiriasi nuo aiškių, protingų ir konkrečių Biblijos pranašysčių.

[Išnašos]

[Anotacija 28 puslapyje]

Ar Biblijos rašytojai pranašavo tiksliai, ar buvo gudrūs apgavikai?

[Iliustracija 29 puslapyje]

Senovės Babilono griuvėsiai