1, 2. Kokį regėjimą matė pranašas Izaijas ir ką tas regėjimas atskleidžia apie Jehovą?

 IZAIJAS gavo nuo Dievo regėjimą. Tai, ką pranašas matė, buvo labai tikroviška ir apstulbino. Izaijas regėjo didingame soste sėdintį patį Dievą Jehovą. Jo apdaras buvo pripildęs didžiulę Jeruzalės šventyklą (Izaijo 6:1, 2).

² Izaijo dėmesį prikaustė ir regėjime skambėjusi giesmė – ji buvo tokia garsi, kad šventyklą sudrebino ligi pat pamatų. Giedojo serafai – aukšto rango dvasinės būtybės. Iš jų lūpų darniai liejosi paprasti, bet labai reikšmingi žodžiai: „Šventas, šventas, šventas yra kareivijų Viešpats Jehova! Visa žemė kupina jo šlovės“ (Izaijo 6:3, 4). Žodis „šventas“ buvo pakartotas triskart, ir ne be pagrindo – Jehova yra pats švenčiausias (Apreiškimo 4:8). Apie jo šventumą kalbama visoje Biblijoje. Jo vardas su šventumu siejamas šimtuose eilučių.

3. Kodėl daugelis žmonių nusisuka nuo Dievo?

³ Taip, Jehova yra šventas ir nori, kad gerai suprastume, ką tai reiškia. Deja, šiandien žodis „šventumas“ daug kam kelia nemalonias asociacijas. Vieni šventumą painioja su teisuoliškumu ir apsimestiniu dievotumu. Daugelį kitų, ypač tų, kurie turi menką savivertę, mintis, kad Dievas yra šventas, verčia jaustis nevertais jo draugystės. Gaila, kad daug žmonių dėl šių priežasčių nuo Dievo nusisuka. Bet jeigu jie teisingai suprastų, ką reiškia, kad Dievas yra šventas, prie jo artintis tikriausiai  norėtų. Kodėl galima taip teigti? Pasiaiškinkime, ką reiškia, kad Jehova yra šventas.

4, 5. a) Ko žodis „šventas“ nereiškia ir ką reiškia? b) Kokia prasme Jehova yra „atskirtas“?

⁴ Tai, kad Dievas yra šventas, nereiškia, kad jis išdidus ar kad kitus niekina. Išdidumą Dievas smerkia (Patarlių 16:5; Jokūbo 4:6). Tad kaip žodį „šventas“ reikėtų suprasti? Biblinėje hebrajų kalboje jis yra kilęs iš žodžio, reiškiančio „atskirtas“. Juo galima pavadinti tai, kas atidėta, arba skirta, Dievui ar jo garbinimui. Taip pat tuo žodžiu nusakoma tai, kas švaru ir tyra. O kokia prasme tas hebrajiškas žodis taikytinas kalbant apie Jehovą? Ar reikėtų suprasti, kad Jehova yra „atskirtas“ nuo netobulų žmonių ir laikosi nuo jų atokiai?

⁵ Priešingai. Nors izraelitai buvo netobuli, nuodėmingi žmonės, Jehova, „Izraelio Šventasis“, juos patikino, kad tarp jų gyvena (Izaijo 12:6; Ozėjo 11:9). Vadinasi, Dievas nėra toli nuo tų, kurie jam tarnauja. Kokia tad prasme jis yra „atskirtas“? Pirma, Jehova yra „atskirtas“ nuo visos kūrinijos – jis yra Aukščiausiasis, visa ko Valdovas, be jokios dėmės, tyras absoliučia prasme (Psalmyno 40:5; 83:18). Antra, Jehova yra „atskirtas“ nuo nuodėmės ir nedorybės – neturi su jomis nieko bendra. Ši mintis turėtų mus guosti. Kodėl?

6. Kodėl mums paguoda žinoti, kad Jehova yra be jokios nuodėmės?

⁶ Pasaulyje tikras šventumas – retas dalykas. Nuo Dievo atitolusių žmonių visuomenėje viskas dėl nuodėmės ir netobulumo yra netyra, vienaip ar kitaip suteršta. Su mumyse gyvenančia nuodėme turime kovoti. Jei nebūsime budrūs, ji mus užvaldys (Romiečiams 7:15–25; 1 Korintiečiams 10:12). Tačiau Jehovai toks  pavojus negresia. Jis yra be jokios nuodėmės ir niekada ja nesusiterš. Šis faktas dar kartą mus patikina, kad Jehova yra pats geriausias Tėvas ir kad galime visiškai juo pasikliauti. Bet kuris tėvas gali nuvilti, tačiau Jehova niekada nenuvils – nepasielgs nedorai, nesąžiningai, nepiktnaudžiaus savo valdžia. Tai tiesiog neįmanoma, nes Jehova yra šventas. Kartais ką nors pažadėdamas jis netgi prisiekdavo savo šventumu, taip duodamas suprasti, kad pažadą tikrai ištesės (Amoso 4:2). Argi ne paguoda tai žinoti?

7. Kodėl galima sakyti, kad šventumas neatsiejamas nuo Jehovos?

⁷ Šventumas tiesiog neatsiejamas nuo Jehovos. Kaip tai suprasti? Pavyzdžiu paimkime žodžius „žmonės“ ir „netobulumas“. Jiedu yra glaudžiai susiję – netobulumas žmonėms yra įgimtas ir turi įtakos viskam, ką jie daro. O dabar paimkime žodžius „Jehova“ ir „šventumas“. Jehova yra šventas visa savo esybe. Jis visais atžvilgiais tyras, taurus ir teisingas. Jei neperprasime žodžio „šventas“ reikšmės, negalėsime sakyti, kad Jehovą gerai pažįstame.

8, 9. Iš kur žinome, kad Jehovos padedamas netobulas žmogus tam tikra prasme gali tapti šventas?

⁸ Kadangi Jehova absoliučiai šventas, galima pagrįstai teigti, kad jis yra ir viso šventumo šaltinis. Jehova yra labai geras ir šventumo nepasilaiko tik sau. Jis gali padaryti, kad ir kas nors kita taptų šventa. Pavyzdžiui, kai Dievas iš degančio krūmo per angelą prabilo į Mozę, žemė, ant kurios šis stovėjo, tapo šventa (Išėjimo 3:5).

⁹ O ar gali netobulas žmogus Jehovos padedamas tapti šventas? Iš dalies. Izraelitams Dievas suteikė galimybę tapti „šventa tauta“ (Išėjimo 19:6). Jehova juos mokė,  kaip jį – šventą Dievą – dera garbinti. Dėl to Mozės Įstatyme apie šventumą kalbama labai daug. Net žvilgioje auksinėje plokštelėje, pritvirtintoje prie vyriausiojo kunigo turbano, buvo įrėžti žodžiai „Jehova yra šventas“ ir ją galėjo matyti visi (Išėjimo 28:36). Taigi izraelitai turėjo stengtis būti šventi, švarūs visais atžvilgiais – tiek garbindami Dievą, tiek kasdieniame gyvenime. Jehova pasakė: „Jūs turite būti šventi, nes aš, jūsų Dievas Jehova, esu šventas“ (Kunigų 19:2). Kol klausė Dievo ir laikėsi jo įstatymų, izraelitai jo akyse, nors ir netobuli, buvo šventi.

10. Koks buvo skirtumas tarp izraelitų ir aplinkinių tautų?

¹⁰ Savo gyvensena ir Dievo garbinimu izraelitai labai skyrėsi nuo aplinkinių tautų. Tos tautos lenkėsi netikriems, prasimanytiems dievams – dievams, kurie jų garbintojų sąmonėje buvo žiaurūs, godūs ir pasižymėjo amoralumu. Nei jie patys, nei jų garbintojai, akivaizdu, nebuvo šventi. Štai kodėl Jehova įspėjo savo tarnus nuo aplinkinių tautų ir jų bjaurių, nešventų religinių papročių laikytis kuo atokiau (Kunigų 18:24–28; 1 Karalių 11:1, 2).

11. Iš kur žinome, kad danguje Jehovai tarnaujančios dvasinės būtybės yra šventos?

¹¹ Tačiau kad ir kaip stengėsi būti šventi, izraelitai šventumu negalėjo prilygti tiems, kurie priklauso prie Dievo organizacijos dangiškosios dalies. Jehovai danguje ištikimai tarnauja milijonai angelų – „dešimtys tūkstančių šventųjų“ (Pakartoto Įstatymo 33:2, išn.; Judo 14, išn.). Dievo šventumą jie atspindi tobulai. Prisimink Izaijo regėtus serafus ir jų giesmės žodžius – tos galingos dvasinės būtybės prisideda prie to, kad visi Jehovos kūriniai visatoje žinotų, koks jis šventas. Vis dėlto viena dvasinė būtybė pranoksta visas kitas –  tai viengimis Dievo Sūnus. Jehovos šventumą Jėzus atspindi ypač ryškiai, todėl pagrįstai vadinamas „Dievo Šventuoju“ (Jono 6:68, 69).

12, 13. a) Kodėl galima sakyti, kad Dievo vardas yra šventas? b) Kodėl Dievo vardą reikia apginti?

¹² O ką galima pasakyti apie Dievo vardą? Kaip kalbėjome pirmajame skyriuje, Dievo vardas nėra koks titulas ar tiesiog asmenvardis. Jo reikšmė daug pasako, koks Dievas yra Jehova. Biblijoje sakoma, kad jo vardas šventas (Izaijo 57:15). Mozės Įstatymas už Dievo vardo niekinimą reikalavo skirti mirties bausmę (Kunigų 24:16). Taip pat atkreipk dėmesį, ko Jėzus mokė melsti pirmiausia: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, tebūna šventu laikomas [pažod. „pašventintas“] tavo vardas“ (Mato 6:9, išn.). Žodis „šventinti“ reiškia daryti, kad kas nors būtų šventa, labai gerbiama, laikoma šventu. Bet juk Dievo vardas jau savaime yra šventas. Kodėl tad jį reikia pašventinti?

¹³ Dievo vardas buvo paniekintas ir apšmeižtas. Edeno sode Šėtonas pirmiesiems žmonėms melavo apie Jehovą – įpiršo mintį, kad jis yra blogas valdovas (Pradžios 3:1–5). Šio sugedusio pasaulio šeimininkas gerą Jehovos vardą juodina ir toliau (Jono 8:44; 12:31; Apreiškimo 12:9). Dvasininkai savo mokymu tikintiesiems sudaro įspūdį, kad Dievas yra neteisingas, žiaurus ir kad žmonės jam nerūpi. Jo vardu prisidengusios, religijos kursto kraugeriškus karus. Daugelis apie nuostabius Dievo kūrinius kalba kaip apie atsitiktinumo, arba evoliucijos, rezultatą. Taip, Dievo vardas buvo apšmeižtas, apjuodintas. Todėl reikia, kad jis vėl būtų laikomas  šventu, arba pašventintas. Nekantriai laukiame meto, kai Jehova visiems laikams savo gerą vardą apgins. Tą jis padarys per Jėzaus valdomą Karalystę. Labai džiaugiamės, kad Jehovos vardą galime ginti ir mes.

14. Kodėl Dievo dvasia vadinama šventa ir kodėl piktžodžiavimas prieš šventąją dvasią yra labai sunki nuodėmė?

¹⁴ Biblijoje šventa vadinama ir Jehovos dvasia (Pradžios 1:2). Šią galingą jėgą Jehova naudoja savo sumanymams įgyvendinti. Visa, ką jis daro, yra šventa ir nepriekaištinga, todėl jo jėga pagrįstai vadinama šventąja, arba šventumo, dvasia (Luko 11:13; Romiečiams 1:4). Biblijoje rašoma, kad piktžodžiauti prieš šventąją dvasią, pavyzdžiui, sąmoningai priešintis Jehovos valiai, yra neatleistina nuodėmė (Morkaus 3:29).

15. Kokie jausmai mums kyla, kai mąstome apie Dievo šventumą?

¹⁵ Nesunku suprasti, kodėl Biblijoje Dievo šventumas siejamas su Dievo baime. Psalmyno 99:3 rašoma: „Tebūna šlovinamas tavo didis vardas, pagarbią baimę keliantis ir šventas!“ Dievo bijantis žmogus jam ir jo vardui jaučia ypatingą pagarbą. Pagarbiai bijoti Dievo dera, nes jis neprilygstamas. Jis šventas, taurus, šlovingas. Ar tai mus baugina? Anaiptol. Prie tokio Dievo mus traukia. O kodėl?

16. a) Kodėl galima sakyti, kad tai, kas šventa, yra gražu? Pateik pavyzdį. b) Kaip Biblijoje apibūdinamas Jehovos šventumas ir šlovė?

¹⁶ Skaitydami Bibliją galime daryti išvadą, kad tai, kas šventa, yra gražu. Izaijo 63:15 (išn.) dangus apibūdinamas kaip Dievo didinga šventumo ir šlovės, arba grožio, buveinė. Tuo, kas gražu, mes gėrimės. Pavyzdžiui, pasižiūrėk į nuotrauką 33 puslapyje. Argi ne malonus akiai vaizdas? O kodėl jis toks patrauklus? Vanduo  atrodo labai skaidrus. Tikriausiai ir oras tyras, nes dangus giedras, viskas skendi saulės spinduliuose. Dabar įsivaizduok, kad upelis pilnas šiukšlių, medžiai ir uolos aprašinėti, oras užterštas – toks reginys vargu ar patiktų. Grožį mums įprasta sieti su švara, tyrumu ir šviesa. Panašiais žodžiais galima apibūdinti ir Jehovos šventumą. Nenuostabu, kad Biblijos ištraukos, pavyzdžiui, pranašų aprašyti regėjimai, kuriuose jie matė Jehovos šlovę, prikausto mūsų dėmesį. Tie, kas regėjo šventojo Dievo šlovę, apibūdino ją kaip spindinčią saulę, žėrinčius brangakmenius, akinančią liepsną ar gryniausius brangiuosius metalus (Ezechielio 1:25–28; Apreiškimo 4:2, 3).

17, 18. a) Kaip Izaijas išvydęs regėjimą pasijautė? b) Kaip Jehovos siųstas serafas Izaiją nuramino ir ką jo veiksmai reiškė?

¹⁷ Mąstydami apie Jehovos šventumą suvokiame, kad esame labai menki. Jehovai neprilygstame nė iš tolo. Bet ar dėl to negalime prie jo artintis? Pamąstyk, kaip pasijautė pranašas Izaijas, išgirdęs serafus, skelbiančius, koks Jehova šventas. Jis sakė: „Vargas man! Aš pražuvęs – mano akys išvydo Karalių, patį kareivijų Viešpatį Jehovą! O juk esu žmogus, kurio lūpos suteptos, ir gyvenu tarp tų, kurių lūpos suteptos“ (Izaijo 6:5). Taip, supratęs, koks šventas yra Jehova, Izaijas prisiminė, kad yra netobulas ir labai nuodėmingas. Iš pradžių pranašas nusiminė, bet Jehova jį padrąsino.

¹⁸ Jis tuojau atsiuntė serafą pranašo nuraminti. Tas galingas angelas nuskrido prie aukuro, paėmė žariją ir palietė ja Izaijui lūpas. Tai turėjo sukelti daugiau skausmo, nei suteikti paguodos. Bet nepamiršk – čia kalbame apie regėjimą su daug perkeltinę reikšmę turinčių vaizdinių. Izaijas, ištikimas Jehovos tarnas, puikiai  žinojo, kad ant šventyklos aukuro kasdien yra aukojamos aukos už nuodėmes. Serafas patikino pranašą, kad šis, nors ir netobulas, „suteptomis lūpomis“, a gali tapti tyras, švarus Dievo akyse. Jehova buvo pasiruošęs pripažinti nuodėmingą žmogų šventu – bent jau iš dalies (Izaijo 6:6, 7).

19. Kaip įmanoma, kad netobulas žmogus Jehovos akyse gali būti šventas?

¹⁹ O kaip yra su mumis? Jeruzalėje atnašaujamos aukos buvo pirmavaizdis tobulos aukos, kurią 33 m. e. m. paaukojo Jėzus Kristus (Hebrajams 9:11–14). Jeigu dėl savo nuodėmių nuoširdžiai atgailaujame, taisomės ir tikime, kad ta auka gali jas padengti, Dievas mums atleidžia (1 Jono 2:2). Taigi, mes irgi galime būti tyri, švarūs Dievo akyse. Apaštalas Petras primena: „Parašyta: ‘Būkite šventi, nes aš esu šventas’“ (1 Petro 1:16). Jehova nesakė: „Būkite tokie pat šventi kaip aš.“ Jis  nesitiki iš mūsų to, kas neįmanoma (Psalmyno 103:13, 14). Jehova sakė: „Būkite šventi, nes aš esu šventas.“ Esame Dievo mylimi vaikai, todėl svarbu stengtis būti į jį kuo panašesniems – aišku, kiek tai įmanoma netobulam žmogui (Efeziečiams 5:1). Turime siekti „tobulo šventumo“ – nuolatos augti dvasiškai (2 Korintiečiams 7:1).

20. a) Kodėl svarbu suvokti, kad Dievo akyse galime būti šventi? b) Kaip Izaijas pasijautė supratęs, kad Jehova jam atleido nuodėmes?

²⁰ Jehova myli tai, kas teisu ir dora. Jis nekenčia nuodėmės (Habakuko 1:13). Bet mums neapykantos nejaučia. Tad jeigu į nuodėmę žiūrime kaip Jehova – nekenčiame to, kas bloga, ir branginame, kas gera, – ir jeigu stengiamės sekti tobulu Jėzaus Kristaus pavyzdžiu, Jehova mūsų nuodėmes atleidžia (Amoso 5:15; 1 Petro 2:21). Žinojimas, kad Dievo akyse galime būti šventi, labai įkvepia. Kaip jau kalbėjome, supratęs, koks Jehova šventas, Izaijas pirmiausia pagalvojo apie savo netyrumą, nuodėmingumą. Jis netgi sušuko: „Vargas man!“ Bet serafo patikintas, kad nuodėmės jam atleistos, pajautė palengvėjimą. Kai Jehova paklausė, kas būtų jo pasiuntinys ir galėtų įvykdyti jo užduotį, Izaijas iškart pasisiūlė. Nors nežinojo, kokia ta užduotis, jis pasakė: „Štai aš! Siųsk mane!“ (Izaijo 6:5–8).

21. Kodėl esame tikri, kad galime tapti šventi?

²¹ Dievas sukūrė mus kaip savo atvaizdą, todėl galime ugdytis tokias kaip jo savybes ir prie jo artintis (Pradžios 1:26). Siekti šventumo galime visi. Neabejokime, kad Jehova mūsų pastangas laimins ir mūsų ryšys su juo stiprės. Tolesniuose skyriuose aptarsime, kokiomis dar savybėmis ir ypatybėmis Jehova pasižymi, ir pajausime dar didesnį norą prie jo artintis.