1, 2. Kokias netektis žmonės šiandien patiria ir kaip tai juos paveikia?

 PAMETĘS arba sulaužęs mėgstamą žaislą vaikas graudžiai pravirksta. Jo verksmas tiesiog drasko širdį. Tačiau kaip nušvinta mažylio veidas, kai tėtis žaislą suranda arba pataiso! Tėčiui tai padaryti galbūt buvo vieni niekai, bet vaikas tiesiog negali atsidžiaugti: žaislas, rodės, prarastas visam laikui, vėl jo rankose.

² Jehova, neprilygstamas Tėvas, turi galią atkurti ir sugrąžinti tai, kas jo žemiškiesiems vaikams atrodo nepataisomai sugadinta ar prarasta. Žinoma, kalbame ne apie žaislus. Šiais „sunkiais laikais“ netektys kur kas skaudesnės (2 Timotiejui 3:1–5). Žmogus gali lengvai prarasti tai, kas brangu: namus, turtą, darbą, sveikatą. Liūdna ir dėl to, kad žemė teršiama ir išnyksta nemažai gyvybės rūšių. Tačiau skaudžiausia netektis yra artimo žmogaus mirtis. Tokiais atvejais gali apimti bejėgiškumo jausmas ir neviltis (2 Samuelio 18:33).

3. Koks Jehovos pažadas užrašytas Apaštalų darbų 3:21 ir per ką jis bus įgyvendintas?

³ Kokia paguoda žinoti, kad Jehova turi galią atkurti ir sugrąžinti tai, kas prarasta! Toliau pamatysime, kiek daug dalykų savo vaikams žemėje Dievas gali sugrąžinti ir tikrai sugrąžins. Apaštalų darbų 3:21 rašoma apie „metą, kai bus atkurta visa“. Jehova visa atkurs per savo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, valdomą Karalystę, kuri, kaip žinome, buvo įkurta 1914 metais danguje  (Mato 24:3–14). a Pakalbėkime, ką didingo Jehova jau yra atkūręs. Vienu iš tokių dalykų džiaugiamės dabar, kitus visos žmonijos labui Dievas atkurs ateityje.

4, 5. Kokia nelaimė žydus ištiko 607 m. p. m. e. ir kokią viltį Jehova jiems buvo suteikęs?

⁴ Jehova pasirūpino, kad žmonės vėl galėtų teisingai jį garbinti. Kad suvoktume, kuo tai reikšminga, prisiminkime vieną Judo karalystės istorijos atkarpą. Pamatysime, kad Jehova turi didelę galią ir jam nesunku atkurti, kas prarasta (Romiečiams 15:4).

⁵ Įsivaizduok, kaip jautėsi Dievui ištikimi žydai, kai 607 m. p. m. e. Jeruzalė buvo nuniokota ir iš jos teliko griuvėsiai. Maža to, sugriauta buvo ir šlovingoji karaliaus Saliamono pastatyta šventykla – vienintelis teisingo Jehovos garbinimo centras žemėje (Psalmyno 79:1). Gyvi likę žydai buvo ištremti į Babiloniją, o jų gimtas kraštas virto žvėrių buveine (Jeremijo 9:11) Atrodė, viskas prarasta (Psalmyno 137:1). Bet Jehova buvo seniai išpranašavęs šį įvykį ir pažadėjęs, kad ateityje sugrąžins tai, ką žydai bus praradę.

6–8. a) Apie ką ne sykį rašė pranašai ir kaip jų pranašystės išsipildė pirmą kartą? b) Kaip tos pranašystės išsipildė mūsų laikais?

⁶ Pranašų raštuose apie šį pažadą kalbama ne kartą. b  Jehova per pranašus patikino, kad kraštas vėl klestės, bus derlingas, jo gyventojų nepuls nei žvėrys, nei priešai. Trumpai tariant, Dievas ketino paversti kraštą tikru rojumi (Izaijo 65:25; Ezechielio 34:25; 36:35). O svarbiausia, Jehova pažadėjo, kad iš tremties sugrįžę žydai atstatys šventyklą ir vėl galės deramai ir teisingai jį garbinti (Michėjo 4:1–5). Tos viltingos pranašystės padėjo žydams ištverti 70 tremties metų.

⁷ Pagaliau atėjo ilgai lauktas išvadavimas. Žydai grįžo iš Babilonijos į Jeruzalę ir atstatė Jehovos šventyklą (Ezros 1:1, 2). Kol garbino Jehovą teisingai, jis juos laimino ir kraštas klestėjo. Dievas saugojo juos nuo priešų ir nuo žvėrių, kurių per dešimtmečius ten buvo prisiveisę. Žydai labai džiaugėsi, kad Jehova ištesėjo savo pažadą ir sugrąžino jiems tai, ką buvo praradę. Tačiau anuomet šis pažadas išsipildė tik nedideliu mastu. Didesniu mastu jis turėjo išsipildyti „paskutinėmis dienomis“ – mūsų laikais, į sostą sėdus žadėtajam karaliaus Dovydo palikuoniui (Izaijo 2:2–4; 9:6, 7).

⁸ 1914 metais atsisėdęs į dangiškosios Karalystės sostą, Jėzus netrukus ėmėsi veiksmų, kad jo sekėjai vėl galėtų garbinti Dievą teisingai. Kaip Babiloną užkariavęs persų valdovas Kyras 537 m. p. m. e. išlaisvino žydų likutį iš tremties, taip Jėzus išvadavo savo sekėjus – žydus dvasine prasme – iš klaidingų religijų, Biblijoje vadinamų didžiąja Babele, įtakos (Romiečiams 2:29; Apreiškimo 18:1–5). Nuo 1919 metų Dievas vėl garbinamas jam priimtinu būdu (Malachijo 3:1–5). Nuo tada tikrieji krikščionys šlovina Jehovą jo didžiojoje šventykloje – garbina jį teisingai, taip, kaip savo tarnams jis yra nurodęs. Kuo visa tai mums reikšminga?

9. Kas nutiko po apaštalų mirties ir ko Jehova ėmėsi mūsų laikais?

⁹ Prisiminkime istoriją. Pirmojo amžiaus krikščionys Jehovai tarnavo jam priimtinu būdu ir buvo jo laiminami. Tačiau Jėzus ir apaštalai išpranašavo, kad taip bus ne visada (Mato 13:24–30; Apaštalų darbų 20:29, 30). Po apaštalų mirties radosi vis daugiau atskalūnų, netikrų krikščionių. Jų dvasininkai ėmė skleisti klaidingus mokymus, tradicijas ir papročius. Dievą imta vaizduoti kaip paslaptingą Trejybę, dėl to žmonėms jis tapo nesuvokiamas. Taip pat buvo mokoma, kad nuodėmes reikia išpažinti kunigams, melstis Marijai ir „šventiesiems“. Visa tai vyksta jau daugelį šimtmečių ir šiandien pasaulis tiesiog paskendęs religinėse melagystėse ir nedorų žmonių dabar kaip niekad daug. Nepaisant to, Jehova pasinaudojo savo galia ir atkūrė tikrą ir teisingą garbinimą. Tai reikšmingiausia, ką Dievas padarė mūsų laikais.

10, 11. a) Kodėl galima sakyti, kad tikrieji krikščionys gyvena dvasiniame rojuje, ir ko reikia, kad jame gyventi galėtum ir tu? b) Kokius žmones Jehova atveda į dvasinį rojų ir kokią galimybę jie turės ateityje?

¹⁰ Tikrieji krikščionys šiandien gyvena didėjančiame ir gražėjančiame dvasiniame rojuje. Kodėl galima taip sakyti? Pirma, mes tarnaujame tikrajam Dievui, Jehovai. Jis padėjo mums atpažinti religines melagystes. Taip pat sočiai maitina mus dvasiškai, kad geriau jį pažintume, kad gyventume, kaip jam patinka, ir prie jo artintumės (Jono 4:24). Antra, dvasiniame rojuje gyvena tik Dievą mylintys žmonės. Kaip išpranašavo pranašas Izaijas, Jehova „paskutinėmis dienomis“ moko savo tarnus gyventi taikiai, nekariauti. Nors esame  netobuli, Dievas padeda mums „apsivilkti naują žmogų“ – duoda šventosios dvasios, kad ugdytumės jam patinkančias savybes (Efeziečiams 4:22–24; Galatams 5:22, 23). Jei ir tu leidiesi vedamas Dievo dvasios, gyveni dvasiniame rojuje.

¹¹ Į šį rojų Jehova atveda jam brangius žmones – tuos, kurie jį myli, jo ieško ir yra taikingi (Mato 5:3). Jie galės išvysti metą, kai Dievas visų žmonių labui darys žemėje dar įspūdingesnių dalykų.

12, 13. a) Kodėl esame tikri, kad Jehovos pažadai atkurti tai, kas buvo prarasta, išsipildys ir tiesiogine prasme? b) Kokį gyvenimą Jehova numatė žmonėms ir kodėl tai mums teikia vilties?

¹² Daugelis Jehovos pažadų atkurti tai, kas buvo prarasta, išsipildys ir tiesiogine prasme. Pavyzdžiui, Izaijas rašė apie laiką, kai nė vieno žmogaus nebevargins ligos ir negalės, kai net mirties nebebus (Izaijo 25:8; 35:1–7). Senovės Izraelyje šie pažadai tiesiogine prasme neišsipildė. O kaip yra šiandien? Kol kas mes regime, kaip jie pildosi dvasine prasme, tačiau turime tvirtą pagrindą tikėti, kad ateityje tie pažadai išsipildys tiesiogiai. Koks tas pagrindas?

¹³ Edene Jehova apreiškė savo valią: žemėje gyvens laimingi, sveiki ir vieningi žmonės. Pirmiesiems vyrui ir moteriai buvo pavesta rūpintis gyvūnais ir paversti visą žemę rojumi (Pradžios 1:28). Nors dabar mūsų planeta toli gražu nėra rojus, nė kiek neabejojame, kad niekas nesukliudys Dievui įgyvendinti savo valios (Izaijo 55:10, 11). Žemė rojumi taps valdant Jehovos paskirtam jo Karalystės Karaliui Jėzui Kristui (Luko 23:43).

14, 15. a) Kaip Jehova darys „visa nauja“? b) Koks gyvenimas bus rojuje ir ko tu lauki labiausiai?

 ¹⁴ Tik įsivaizduok: visa žemė bus rojus! Apie tą metą Jehova kalba: „Štai aš visa darau nauja“ (Apreiškimo 21:5). Pamąstyk, ką šis jo pažadas reiškia. Kai Jehova padarys galą nedoram pasauliui, liks „naujas dangus ir nauja žemė“. Nauja valdžia iš dangaus valdys naują visuomenę – žmones, kurie myli Jehovą ir vykdo jo valią (2 Petro 3:13). Šėtonas ir demonai niekam nebegalės kenkti (Apreiškimo 20:3). Tūkstančius metų jų žlugdančią įtaką kentusi žmonija pagaliau atsikvėps.

¹⁵ Tuomet galėsime rūpintis savo nuostabia planeta, kaip Jehova ir buvo numatęs. Ji sukurta taip, kad gali atsinaujinti: jei pašalinamas taršos šaltinis, užteršti ežerai ir upės išsivalo, karo nuniokoti plotai ilgainiui irgi atsigauna. Bus labai smagu matyti, kaip žemė tampa rojumi, ir patiems prie to prisidėti. Mūsų planeta pavirs į nuostabaus grožio Edeno sodą su didžiule augalų ir gyvūnų įvairove. Nors dabar dėl žmonių veiklos nemažai gyvūnų ir augalų išnyksta, ateityje tarp žmogaus ir gamtos bus harmonija. Nebereikės bijoti laukinių gyvūnų – net vaikai šalia jų jausis ramūs (Izaijo 9:6, 7; 11:1–9).

16. Ką Jehova ateityje padarys dėl jam ištikimų žmonių?

¹⁶ Darydamas visa nauja Jehova nepamirš ir paties žmogaus. Tie, kurie pergyvens Armagedoną, bus stebuklingai išgydyti. Jėzus Dievo duota galia padarys taip, kad aklieji matys, kurtieji girdės, luošieji vaikščios ir apskritai nė vienas nebesirgs (Mato 15:30). Seneliai atgaus jaunystės jėgas ir sveikatą, vėl bus energingi (Jobo 33:25). Raukšlės išsilygins, rankos, kojos ir raumenys sutvirtės. Visi Dievui ištikimi žmonės pajaus, kad nuodėmės  ir netobulumo gniaužtai pamažu atsileidžia ir galiausiai nukrenta. Kokie būsime dėkingi Jehovai už tai, kad atkūrė, sugrąžino, kas buvo prarasta! Tuo laikotarpiu Jehova ištesės ir dar vieną nuostabų pažadą.

17, 18. a) Už ką Jėzus sukritikavo sadukiejus? b) Kas paskatino Eliją melsti Jehovą, kad prikeltų iš mirties vienos našlės sūnų?

¹⁷ Jėzaus dienomis kai kurie religiniai vadovai netikėjo, kad žmonės gali būti prikelti iš mirties. Jėzus jiems pareiškė: „Jūs klystate, nes neišmanote Raštų ir nesuvokiate Dievo galybės“ (Mato 22:29). Taip, Biblija atskleidžia, kad Jehova turi galią grąžinti žmogui gyvybę. Aptarkime kelis pavyzdžius.

¹⁸ Nusikelkime į pranašo Elijo dienas. Netikėtai miršta vienos našlės sūnus. Jis jos vienintelis vaikas. Įsivaizduok, kaip ji laiko jį apglėbusi ir graudžiai verkia. Jau kurį laiką pas šią moterį svečiuojasi pranašas Elijas. Jis tikriausiai sukrėstas. Pranašas jau buvo išgelbėjęs vaiką nuo bado ir jiedu turbūt tapo labai artimi. Motinos širdis plyšta iš sielvarto – berniukas jai buvo vienintelė paguoda po vyro mirties. Moteris, be abejo, tikėjosi, kad sūnus pasirūpins ja senatvėje. Prislėgta netekties skausmo našlė mano, kad tai Dievas baudžia ją už kokią nors nuodėmę. Elijas negali susitaikyti su tuo, kas įvyko. Jis švelniai paima berniuką iš motinos glėbio, užsineša į savo kambarį ir meldžia Jehovą grąžinti jam gyvastį (1 Karalių 17:8–21).

19, 20. a) Iš ko suprantame, kad Abraomas tikėjo Jehovos galia prikelti žmogų iš mirties, ir kuo tas tikėjimas buvo pagrįstas? b) Kaip Jehova atlygino pranašui Elijui už tikėjimą?

¹⁹ Elijas nebuvo pirmas žmogus, kuris tikėjo mirusiųjų prikėlimu. Keliais šimtmečiais anksčiau gyvenęs  Abraomas irgi tikėjo Jehovą turint galią grąžinti mirusiam žmogui gyvybę. Ir ne be pagrindo: kai Abraomui buvo 100 metų, o Sarai – 90, Jehova stebuklingai grąžino jiems galimybę susilaukti vaikų. Sara pagimdė sūnų ir Abraomas pavadino jį Izaoku (Pradžios 17:17; 21:2, 3). Berniukui užaugus Jehova paprašė Abraomo jį paaukoti. Abraomas tikėjo, kad Jehova gali jo mylimą sūnų prikelti (Hebrajams 11:17–19). Iš ko galime apie tai spręsti? Prieš kopdamas į kalną paaukoti Izaoko jis patikino tarnus, kad abu sugrįš (Pradžios 22:5).

²⁰ Jehova galiausiai neleido Abraomui Izaoko paaukoti, todėl jo prikelti neprireikė. O štai minėtos našlės sūnus iš tikrųjų buvo miręs, – bet neilgai. Jehova atlygino pranašui Elijui už jo tikėjimą ir berniuką prikėlė. Elijas grąžino berniuką motinai ir pasakė: „Žiūrėk, tavo sūnus gyvas“ (1 Karalių 17:22–24).

21, 22. a) Ką mums leidžia suprasti Biblijoje užrašyti pasakojimai apie tai, kaip žmonės buvo prikelti iš mirties? b) Kas ateityje grąžins mirusiesiems gyvybę ir ką apie prikeltųjų skaičių galima spręsti iš Jono 5:28, 29?

²¹ Tai pirmas Biblijoje aprašytas atvejis, kai Jehova grąžino žmogui gyvybę. Vėliau tokią galią Jehova dar suteikė pranašui Eliziejui, savo Sūnui Jėzui, apaštalams Pauliui ir Petrui. Žinoma, jų prikelti žmonės laikui bėgant vis tiek mirė, bet tie Biblijoje užrašyti pasakojimai leidžia suprasti, ką Jehova darys ateityje.

²² Ateityje Jėzus taps „prisikėlimu ir gyvenimu“ (Jono 11:25). Jis atgaivins milijonus žmonių ir suteiks jiems galimybę gyventi amžinai rojumi paverstoje žemėje (Jono 5:28, 29). Įsivaizduok, koks džiaugsmas bus vėl sutikti ir apkabinti savo draugus ir artimuosius, kurie  dabar miega mirties miegu! Matydami tokį stebuklą visi žmonės dėkos Jehovai ir jį šlovins.

23. Koks Jehovos galios apsireiškimas yra pats didingiausias ir ką tai reiškia mums?

²³ Turime svarų pagrindą tikėti, kad Jehova gali prikelti ir prikels daugybę žmonių iš mirties. Jehova didingai apreiškė savo galią prikeldamas iš mirties savo Sūnų Jėzų ir padarydamas jį viršesnį už visus angelus. Prisikėlusį Jėzų matė šimtai žmonių (1 Korintiečiams 15:5, 6). Šis faktas turėtų įtikinti visus, net ir tuos, kuriems mirusiųjų prikėlimu sunku tikėti. Jehova išties gali grąžinti mirusiajam gyvybę.

24. Kodėl galime neabejoti, kad Jehova prikels mirusiuosius, ir kokią viltį turime branginti?

²⁴ Jehova ne tik gali, bet ir trokšta prikelti mirusiuosius. Štai Jobas buvo šventosios dvasios įkvėptas pasakyti, kad Jehova labai ilgisi tų, kurie yra mirę, ir laukia meto, kada galės juos prikelti (Jobo 14:15). Argi tavęs netraukia prie tokio Dievo? Jehova padarys nepalyginti daugiau, ne tik prikels mirusiuosius. Artinkis prie jo ir brangink viltį savo akimis išvysti metą, kai jis visa darys nauja (Apreiškimo 21:5).