Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

13 SKYRIUS

„Jehovos įstatymas tobulas“

„Jehovos įstatymas tobulas“

1, 2. a) Kodėl daugelis žmonių yra nusivylę žmonių kuriamais įstatymais? b) Kokį požiūrį į Dievo duotus įstatymus galime išsiugdyti, jeigu juos tyrinėsime?

 „ĮSTATYMAI yra viską praryjanti bedugnė.“ Tokiais žodžiais vienoje 1712 metais išleistoje knygoje kritikuojama teisinė sistema. Dėl jos, pasak autoriaus, bylos kartais vilkinamos metų metus, kol teisybės ieškantys žmonės visiškai nuskursta. Šiandien daugelyje šalių dėl teisinės sistemos sudėtingumo, dėl joje kerojančio nesąžiningumo ir šališkumo žmonės yra nusivylę ir įstatymų negerbia.

2 Tačiau atkreipk dėmesį į žodžius, kurie buvo užrašyti kone prieš 2700 metų: „Kaip branginu tavo įstatymą!“ (Psalmyno 119:97). Šios psalmės rašytojas turėjo omenyje ne žmonių, o paties Dievo Jehovos duotus įstatymus. Jeigu juos tyrinėsi, veikiausiai išsiugdysi tokį kaip psalmininko požiūrį į juos. Taip pat geriau suprasi, kaip mąsto aukščiausiasis Įstatymų Davėjas ir Teisėjas.

Aukščiausiasis Įstatymų Davėjas

3, 4. Kas rodo, kad Jehova yra Įstatymų Davėjas?

3 „Vienas yra Įstatymų Davėjas ir Teisėjas“, – rašoma Biblijoje (Jokūbo 4:12). Taip, Jehova vienintelis turi teisę duoti įstatymus savo kūriniams. Jo nustatyti dėsniai reguliuoja dangaus kūnų judėjimą (Jobo 38:33). Jehovos įstatymams pavaldūs ir miriadai angelų – jis yra suskirstęs juos pagal rangus ir duoda nurodymų, kaip jam tarnauti (Psalmyno 104:4; Hebrajams 1:7, 14).

4 Jehova davė įstatymų ir žmonėms. Mes visi turime sąžinę – viduje įrašytą įstatymą, padedantį suprasti, kas Jehovos požiūriu teisinga ir kas ne (Romiečiams 2:14). Mūsų pirmųjų tėvų sąžinė buvo tobula, todėl jiems pakako vos kelių įsakymų (Pradžios 2:15–17). Tačiau netobulam žmogui įstatymų reikia daugiau, – kad žinotų, kaip vykdyti Dievo valią. Jehova tam tikrų nurodymų davė patriarchams Nojui, Abraomui ir Jokūbui, ir šie persakė juos savo šeimynoms (Pradžios 6:22; 9:3–6; 18:19; 26:4, 5). Vėliau Dievas įstatymų davė visai Izraelio tautai – rašytinį įstatymų rinkinį, arba teisyną, dar vadinamą Mozės Įstatymu. Tas Įstatymas leidžia mums geriau suprasti, kas Jehovos akyse teisinga ir kas ne.

Mozės Įstatymo ypatumai

5. Kodėl galima sakyti, kad Mozės Įstatymas nėra pernelyg sudėtingas?

5 Daugeliui gali atrodyti, kad Mozės Įstatymas yra sudėtingas ir kad jo sunku laikytis. Tačiau toli gražu taip nėra. Tiesa, jį sudaro per 600 įsakymų ir įstatymų, bet palygink: XX amžiaus pabaigoje JAV įstatymų buvo tiek, kad jiems surašyti prireikė daugiau kaip 150 000 puslapių. Maža to, kas porą metų išleidžiama dar maždaug 600 naujų. Tad kiekybe žmonių įstatymai smarkiai pralenkia Mozės užrašytuosius. Be to, pastarieji apėmė ir tas žmonių gyvenimo sritis, kurių mūsų laikų įstatymai net neliečia. Apžvelkime kai kurias iš jų.

6, 7. a) Kuo Mozės Įstatymas yra išskirtinis ir kuris Įstatymo įsakymas svarbiausias? b) Kaip izraelitai galėjo parodyti, kad pripažįsta Jehovą savo valdovu?

6 Įstatymas mokė gerbti Jehovą – visa ko valdovą. Tuo Mozės Įstatymas yra išskirtinis. Svarbiausias Įstatymo įsakymas buvo šis: „Klausyk, Izraeli! Mūsų Dievas Jehova yra tik vienas Jehova. Mylėk Jehovą, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis.“ Kaip izraelitai galėjo parodyti Jehovai, kad jį myli? Pripažindami jį visa ko valdovu ir klusniai jam tarnaudami (Pakartoto Įstatymo 6:4, 5; 11:13).

7 Iš ko buvo matyti, kad izraelitai pripažįsta Jehovą savo valdovu? Iš to, kad rodė pagarbą tiems, kurie buvo paskirti vadovauti, ir jų klausė. Jehova buvo davęs tam tikrų įgaliojimų tėvams, tautos vadams, teisėjams, kunigams ir karaliams. Jis davė aiškiai suprasti: kas prieš juos maištaus – maištaus prieš jį patį. Kita vertus, Jehova vadovus perspėjo: jeigu jie su tautiečiais elgsis neteisingai ar puikuosis, užsitrauks jo rūstybę (Išėjimo 20:12; 22:28; Pakartoto Įstatymo 1:16, 17; 17:8–20; 19:16, 17). Taigi tiek vieni, tiek kiti turėjo paklusti savo valdovui Jehovai.

8. Kaip Įstatymas padėjo izraelitams saugoti savo šventumą?

8 Įstatymas skatino izraelitus saugoti savo šventumą. Mozės Įstatyme hebrajiški žodžiai, paprastai verčiami žodžiais „šventas“ ir „šventumas“, minimi daugiau kaip 280 kartų. Dievo tauta galėjo nesunkiai atskirti, kas apeiginiu požiūriu švaru ir kas nešvaru, nes jame buvo išvardyta apie 70 dalykų, galinčių žmogų suteršti. Įstatyme buvo nurodymų dėl asmens higienos, mitybos, net atliekų šalinimo. Tie nurodymai padėjo izraelitams saugoti sveikatą. a Bet Įstatymas turėjo ir kilnesnę paskirtį – jo laikydamiesi izraelitai apsisaugojo nuo blogos aplinkinių tautų įtakos ir taip užsitikrino Jehovos malonę. Apsvarstykime vieną pavyzdį.

9, 10. Kas Įstatyme buvo teigiama apie lytinius santykius ir gimdymą ir ką svarbaus tai izraelitams leido suprasti?

9 Įstatyme buvo teigiama, kad lytiniai santykiai vyrą ir moterį – net jeigu jie susituokę – apeiginiu požiūriu suteršia. Moteris po gimdymo irgi kurį laiką buvo laikoma nešvaria (Kunigų 12:2–4; 15:16–18). Ne, Įstatymas nedavė pagrindo manyti, kad turėti lytinių santykių santuokoje ir gimdyti vaikus yra blogai (Pradžios 1:28; 2:18–25). Jehova tokius įstatymus davė veikiau tam, kad izraelitai būtų šventi ir saugotųsi stabmeldystės. Verta paminėti, kad anuomet aplinkinėse tautose lytiniai santykiai ir vaisingumo ritualai buvo dievų garbinimo apeigų dalis. Kanaaniečių religijoje buvo įprasta vyrų ir moterų prostitucija. Toks amoralus ir pasibjaurėtinas elgesys buvo labai paplitęs. O Mozės Įstatymas lytinį gyvenimą nuo Jehovos garbinimo visiškai atskyrė. b Minėti įstatymai izraelitams leido suprasti dar kai ką svarbaus.

10 Jie mokė c izraelitus svarbios tiesos – žmonės gimsta su nuodėme. Ta iš Adomo paveldėta nuodėmė iš kartos į kartą perduodama per lytinius santykius ir gimdymą (Romiečiams 5:12). Taigi Dievo Įstatymas izraelitams priminė, kad jie yra nuodėmingi. Su nuodėme esame gimę kiekvienas iš mūsų (Psalmyno 51:5). Artintis prie šventojo Dievo galime tik dėl to, kad jis sumokėjo už mus išpirką ir atleidžia mums nuodėmes.

11, 12. a) Kokio svarbaus principo laikytis reikalavo Įstatymas? b) Kokie Įstatymo reikalavimai draudė iškraipyti teisingumą?

11 Įstatymas padėjo suprasti, kas Jehovos požiūriu yra teisinga. Mozės Įstatymas reikalavo sprendžiant bylas laikytis lygiavertiškumo principo. Įstatyme buvo pasakyta: „Gyvybė už gyvybę, akis už akį, dantis už dantį, ranka už ranką, koja už koją“ (Pakartoto Įstatymo 19:21). Bausmė už nusikaltimą negalėjo būti nei per griežta, nei per švelni. Šis Dievo nustatytas principas gerai matomas visame Įstatyme. Jį perpratę suprasime, kokia išpirka turėjo būti sumokėta už žmoniją. Apie tai daugiau pakalbėsime 14 skyriuje (1 Timotiejui 2:5, 6).

12 Be to, Įstatymas draudė iškraipyti teisingumą. Pavyzdžiui, kad būtų įrodyta asmens kaltė, reikėjo bent dviejų nusikaltimo liudininkų. Už melagingą liudijimą laukė griežta bausmė (Pakartoto Įstatymo 19:15, 18, 19). Imti kyšį irgi buvo draudžiama (Išėjimo 23:8; Pakartoto Įstatymo 27:25). Laikytis Jehovos nustatytų reikalavimų ir būti teisingi izraelitai turėjo ir verslo reikaluose (Kunigų 19:35, 36; Pakartoto Įstatymo 23:19, 20). Mozės Įstatymas išties buvo teisingas ir izraelitams labai naudingas.

Įstatymas mokė izraelitus gailestingumo ir nešališkumo

13, 14. Kaip Įstatymas garantavo teisingumą vagystės atveju?

13 Kai kas gal pamanys, kad Mozės Įstatymas buvo griežtų taisyklių rinkinys. Tačiau karalius Dovydas apie jį pasakė: „Jehovos įstatymas tobulas“ (Psalmyno 19:7). Jis gerai žinojo, kad Įstatymas mokė izraelitus būti gailestingus ir su kitais elgtis nešališkai.

14 Mūsų laikais kai kuriose šalyse įstatymai, regis, palankesni nusikaltėliams nei nuo jų nukentėjusiems žmonėms. Pavyzdžiui, vagis pasodinamas į kalėjimą, o jo auka taip ir neatgauna savo turto, be to, turi mokėti mokesčius, kurių dalis skiriama kalinių išlaikymui. Senovės Izraelyje tokių kalėjimų kaip šiandien nebuvo. Taip pat bausmės už nusikaltimus buvo aiškiai apibrėžtos (Pakartoto Įstatymo 25:1–3). Vagis turėjo ne tik atlyginti padarytą žalą, bet dar ir primokėti. Kiek? Teisėjas, matyt, galėjo atsižvelgti į įvairius veiksnius, pavyzdžiui, į tai, ar nusikaltėlis atgailauja. Tikriausiai dėl to atlyginimo už žalą dydis, nurodytas Kunigų 6:1–7, yra daug mažesnis už nurodytąjį Išėjimo 22:7.

15. Kaip asmeniui, netyčia nužudžiusiam žmogų, Įstatymas užtikrino teisingumą ir gailestingumą?

15 Įstatyme buvo atsižvelgta ir į tai, kad žmogus ne visada nusikalsta tyčia. Pavyzdžiui, nors žmogui, netyčia įvykdžiusiam žmogžudystę, grėsė mirties bausmė, jis galėjo pasinaudoti galimybe bėgti į vieną iš Izraelio prieglaudos miestų ir taip savo gyvybę išsaugoti. Teisėjams ištyrus nelaimėlio bylą, šis turėjo gyventi tame mieste iki vyriausiojo kunigo mirties. Paskui galėjo įsikurti, kur nori. Taigi žmogui buvo suteikiama galimybė patirti Dievo gailestingumą. Kartu šis įstatymas padėjo izraelitams suprasti, kad žmogaus gyvybė Jehovai yra labai brangi (Skaičių 15:30, 31; 35:12–25).

16. Iš ko matyti, kad Įstatymas mokė gerbti kitų teises?

16 Įstatymas mokė gerbti kitų teises. Pavyzdžiui, skolintojui buvo draudžiama įžengti į skolininko namus pasiimti užstato. Jis turėjo laukti lauke, kol skolininkas jį atneš. Taip Įstatymas padėjo suprasti, kad įeiti į kieno nors namus nekviestam nevalia. Jeigu skolintojas iš skolininko užstatu paimdavo viršutinį drabužį, turėdavo grąžinti jį savininkui iki saulės laidos – matyt, dėl to, kad šis juo užsiklodavo (Pakartoto Įstatymo 24:10–14).

17, 18. Kokių įstatymų dėl karo buvo duota izraelitams?

17 Jehova netgi davė izraelitams įstatymų dėl to, kaip elgtis kare su priešu. Jie kariavo ne dėl to, kad užimtų kuo daugiau žemių ir taptų galingi, o dėl to, kad kovojo „Jehovos kovas“ (Skaičių 21:14). Dažnai izraelitai turėdavo pasiūlyti priešams pasiduoti. Jei priešai atsisakydavo, izraelitai jų miestą apguldavo, tačiau ir tokiu atveju reikėjo laikytis Dievo duotų nurodymų. Karuose žmonės neretai žudomi be atodairos, be to, daugelis karių prievartauja moteris. Tačiau izraelitams to daryti buvo nevalia. Jiems netgi buvo draudžiama priešų krašte kirsti vaismedžius. d Kitų tautų kariuomenės tokių apribojimų neturėjo (Pakartoto Įstatymo 20:10–15, 19, 20; 21:10–13).

18 Tikriausiai pasipiktinai išgirdęs, kad kai kuriuose kraštuose kariauti mokomi net vaikai. Senovės Izraelyje 20 metų neturintys vaikinai į karą nebuvo šaukiami (Skaičių 1:2, 3). Net ir vyresnis nei 20-ies vyras į karą galėjo neiti, jeigu labai bijojo. Ką tik vedęs izraelitas metams buvo atleistas nuo karo prievolės, kad galėtų susilaukti paveldėtojo. Taip jaunavedžiui buvo suteikta galimybė, kaip rašoma Įstatyme, gyventi namuose ir džiuginti savo žmoną (Pakartoto Įstatymo 20:5, 6, 8; 24:5).

19. Kas rodo, kad Jehova saugojo moteris, vaikus, šeimas, našles ir našlaičius?

19 Be to, Jehovos duotas Įstatymas saugojo moterų ir vaikų teises, įpareigojo gerbti šeimą. Tėvai turėjo nuolat skirti vaikams dėmesio ir ugdyti juos dvasiškai (Pakartoto Įstatymo 6:6, 7). Įstatymas draudė kraujomaišą. Kas šio draudimo nepaisė, buvo baudžiamas mirtimi (Kunigų 18 skyrius). Draudžiamas buvo ir svetimavimas, dėl kurio šiandien daugelis šeimų išyra, prarandamas tarpusavio pasitikėjimas ir pagarba. Įstatymas liepė rūpintis našlių ir našlaičių reikmėmis ir griežtai įspėjo, kad tie, kurie juos skriaus, susilauks bausmės (Išėjimo 20:14; 22:22–24).

20, 21. a) Kodėl Mozės Įstatymas nedraudė izraelitams daugpatystės? b) Kodėl Jehova iki tam tikro laiko leido vyrams išsiskirti su žmona?

20 Kai kam galbūt kyla klausimas, kodėl Įstatymas nedraudė daugpatystės (Pakartoto Įstatymo 21:15–17). Turėkime omenyje, kad ano meto izraelitų papročiai ir gyvenimo būdas gerokai skyrėsi nuo mūsų (Patarlių 18:13). Kaip žinome, Edene Jehova santuokos ryšiu buvo susiejęs vieną vyrą ir vieną moterį (Pradžios 2:18, 20–24). Tačiau tuo metu, kai davė Įstatymą Izraeliui, daugpatystė jau buvo giliai įsišaknijusi. Jehova gerai žinojo, kad jo tauta yra užsispyrusi ir kietasprandė ir kad dažnai laužys net svarbiausius jo duotus įsakymus, pavyzdžiui, negarbinti stabų (Išėjimo 32:9). Jis matė, kad anuomet nebuvo tinkamas laikas keisti visus tautoje įsišaknijusius nederamus santuokos papročius. Atminkime: Jehova nebuvo poligaminės santuokos iniciatorius. Jis davė įstatymų, kurie moteris gynė ir neleido vyrams jų skriausti.

21 Kai kuriems taip pat sunku suprasti, kodėl Mozės Įstatymas, esant svarioms priežastims, leido vyrui išsiskirti su žmona (Pakartoto Įstatymo 24:1–4). Pasak Jėzaus, Dievas žydams tai leido dėl jų širdies kietumo. Vis dėlto atėjus metui tokia „lengvata“ nustojo galioti – Jėzus savo sekėjams liepė laikytis normos, kurią Jehova buvo nustatęs dar Edeno sode (Mato 19:8).

Įstatymas mokė izraelitus mylėti

22. Kas rodo, kad Mozės Įstatymas mokė izraelitus mylėti?

22 Ar esi girdėjęs, kad kokios nors šalies įstatymai skatintų žmones vieni kitus mylėti? Mozės Įstatymas buvo būtent toks. Vien Pakartoto Įstatymo knygoje įvairios žodžio „meilė“ formos pavartotos daugiau kaip 20 kartų. „Mylėsi savo artimą kaip save patį“ – tai buvo antras svarbiausias įsakymas Įstatyme (Kunigų 19:18; Mato 22:37–40). Izraelitai turėjo mylėti ne vien savo tautiečius, bet ir krašte gyvenančius svetimšalius, – turėjo prisiminti, kad ir patys kadaise buvo svetimšaliai Egipte. Be to, izraelitams buvo nevalia skriausti vargšų, neįgaliųjų, nevalia buvo pelnytis iš jų nelaimės. Bėdos ištiktam žmogui jie turėjo padėti. Net su nešuliniais gyvuliais reikėjo elgtis rūpestingai (Išėjimo 23:6; Kunigų 19:14, 33, 34; Pakartoto Įstatymo 22:4, 10; 24:17, 18).

23. Kokią paskatą jautė 119 psalmės rašytojas ir ką daryti esame skatinami mes?

23 Į Mozės Įstatymą panašaus teisyno neturėjo jokia kita tauta. Štai kodėl psalmininkas rašė: „Kaip branginu tavo įstatymą!“ Šios psalmės rašytojas Įstatymu ne tik žavėjosi, bet ir jautė paskatą stengtis jo laikytis. Dar psalmininkas sakė: „Ištisą dieną apie jį mąstau“ (Psalmyno 119:11, 97). Taip, psalmininkas skyrė laiko tyrinėti Jehovos įstatymus. Be abejo, kuo daugiau apie juos mąstė, tuo labiau brangino. Taip stiprėjo jo meilė tų įstatymų Davėjui. Jei ir tu juos tyrinėsi ir apmąstysi, tavo ryšys su Jehova, tobulai teisingu Dievu, tvirtės.

a Pavyzdžiui, Įstatymo reikalavimai užkasti išmatas, izoliuoti ligonius ir nusiprausti prisilietus prie lavono ar maitos pralenkė laiką. Žmonės tų dalykų svarbą suvokė daug vėliau, po daugelio šimtmečių (Kunigų 13:4–8; Skaičių 19:11–13, 17–19; Pakartoto Įstatymo 23:13, 14).

b Kanaano šventyklose seksualinėms apeigoms būdavo įrengti atskiri kambariai, o pagal Mozės Įstatymą žmogus po lytinių santykių buvo apeiginiu požiūriu nešvarus ir į šventyklą netgi negalėjo įeiti. Taigi, jeigu žmonės šio įsakymo klausė, Jehovos garbinimo nemaišė su tuo, kas jo požiūriu netyra.

c Svarbiausia Įstatymo paskirtis buvo mokyti. Enciklopedijoje Encyclopaedia Judaica rašoma, kad žodžio „įstatymas“ hebrajiškas atitikmuo tohráh (torà) reiškia „mokymas“.

d Įstatyme rašoma: „Argi medis yra žmogus, kad su juo kovotum?“ (Pakartoto Įstatymo 20:19). Pacitavęs šį įsakymą pirmojo amžiaus žydų filosofas ir teologas Filonas paaiškino, kad Dievo požiūriu „neteisinga, kai žmogus savo pyktį, kurį jaučia kitam žmogui, išlieja ant niekuo dėtų dalykų“.