1, 2. Kaip Biblijoje apibūdinama žmonijos padėtis ir kokia yra vienintelė išeitis iš jos?

 „VISA kūrinija iki šiol dejuoja ir kankinasi“ (Romiečiams 8:22). Tokiais žodžiais apaštalas Paulius apibūdino apgailėtiną visų mūsų padėtį. Esame nuodėmingi, visą gyvenimą vargstame ir galiausiai mirštame. Žmogaus akimis, išeities, rodos, nėra, bet tik ne Jehovai. Kitaip nei žmonėms, jam viskas įmanoma (Skaičių 23:19). Jis yra teisingas Dievas ir rado būdą, kaip mus iš varganos padėties išvaduoti, – parūpino išpirką.

² Išpirka yra neįkainojama Jehovos dovana žmonijai. Dėl to, kad buvome išpirkti, galime būti išvaduoti iš nuodėmės ir mirties (Efeziečiams 1:7). Taip pat mums atsirado viltis gyventi amžinai: vieniems – danguje, kitiems – rojumi paverstoje žemėje (Luko 23:43; Jono 3:16; 1 Petro 1:4). Tad kas yra toji išpirka? Ką ji mums padeda suprasti apie Jehovos teisingumą?

3. a) Kodėl prireikė išpirkos? b) Kodėl Dievas negalėjo leisti Adomo palikuoniams gyventi amžinai?

³ Išpirkos prireikė dėl Adomo padarytos nuodėmės. Jis nusižengė Jehovos duotam įsakymui ir taip pasmerkė savo palikuonius ligoms, sielvartui, skausmui ir mirčiai (Pradžios 2:17; Romiečiams 8:20). Dievas negalėjo nekreipti dėmesio į tai, kas įvyko, ir leisti Adomo palikuoniams gyventi amžinai. Jei būtų leidęs, būtų sulaužęs savo paties įstatymą: „Nuodėmė atmoka mirtimi“ (Romiečiams 6:23). O jeigu Jehova nepaisytų savo paties  įstatymų, visur įsiviešpatautų netvarka ir žmonės su angelais nematytų reikalo jam paklusti.

4, 5. a) Kuo Šėtonas apkaltino Jehovą ir kodėl Jehova nusprendė į tuos kaltinimus atsakyti? b) Kuo Šėtonas apkaltino ištikimus Jehovos tarnus?

⁴ Kaip sužinojome iš 12 skyriaus, kilus maištui Edene, buvo iškelti labai svarbūs klausimai. Šėtonas apjuodino Dievo vardą – tvirtino, kad Jehova yra netikęs valdovas, kad savo kūriniams meluoja ir varžo jų laisvę (Pradžios 3:1–5). Kadangi Šėtonui pavyko įstumti Adomą su Ieva į nuodėmę, galėjo atrodyti, kad Dievas nepajėgus įgyvendinti savo tikslo pripildyti žemę jam ištikimų žmonių (Pradžios 1:28; Izaijo 55:10, 11). Jeigu Jehova nieko nebūtų ėmęsis, daugybė angelų ir žmonių tikriausiai būtų suabejoję, ar jis yra geras ir teisingas valdovas.

⁵ Šėtonas apšmeižė ir ištikimus Jehovos tarnus – tvirtino, kad šie savo Dievui tarnauja iš savanaudiškų paskatų ir kad sunkumų slegiami jo išsižadės (Jobo 1:9–11). Įrodyti, kad Šėtono kaltinimai neturi jokio pagrindo, buvo daug svarbiau nei išvaduoti žmones iš jų varganos padėties. Taigi Jehova matė būtinybę imtis veiksmų, kad į Šėtono iškeltus klausimus būtų atsakyta. Tačiau kaip Dievas galėjo įrodyti, kad Šėtonas yra melagis, ir kartu išgelbėti žmones iš nuodėmės ir mirties?

6. Kokiais žodžiais Biblijoje vadinamas Dievo sugalvotas būdas išgelbėti žmones iš nuodėmės ir mirties?

⁶ Parūpindamas išpirką Jehova pasielgė labai gailestingai ir teisingai. Tokios geros ir kartu paprastos išeities nebūtų sugalvojęs joks žmogus. Jehovos pasirinktas būdas viską atitaisyti Biblijoje vadinamas įvairiai: išpirka, permaldavimu, atpirkimu, sutaikymu (Psalmyno 49:8; Danieliaus 9:24; Galatams 3:13; Kolosiečiams 1:20;  Hebrajams 2:17). Jėzus šį Dievo pasirinktą būdą išvaduoti žmones iš nuodėmės ir mirties įvardijo taip: „Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, o pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos [gr. lýtron] už daugelį“ (Mato 20:28).

7, 8. a) Kas Biblijoje vadinama žodžiu „išpirka“? b) Ką išpirka turi atitikti?

⁷ Kas Biblijoje vadinama žodžiu „išpirka“? Cituotojoje eilutėje pavartotas graikiškas žodis lýtron yra kilęs iš veiksmažodžio, reiškiančio „paleisti“, „išlaisvinti“. Šiuo žodžiu buvo vadinami pinigai, kuriuos sumokėdavo už karo belaisvių išlaisvinimą. Taigi išpirka galima vadinti tai, kas sumokama norint ką nors susigrąžinti, atgauti. Hebrajiškojoje Biblijos dalyje išpirkai įvardyti yra vartojamas žodis kófer, kilęs iš veiksmažodžio, reiškiančio „padengti“, „uždengti“. Pavyzdžiui, Dievas liepė Nojui „apglaistyti“ (žodžio kófer forma), arba padengti, laivą derva (Pradžios 6:14). Šis hebrajiškas žodis vartojamas ir kalbant apie nuodėmių atleidimą (Psalmyno 65:3, išn.).

⁸ Žodyne Theological Dictionary of the New Testament aiškinama, kad žodis kófer „visada nurodo kieno nors atitikmenį“ – daiktą ar dalyką, kuris savo verte lygus kitam. Taigi norint išpirkti, arba padengti, nuodėmes reikia sumokėti kainą, kuri atitinka, arba padengia, nuodėmės padarytą žalą. Dievo įstatymas reikalavo: „Gyvybė už gyvybę, akis už akį, dantis už dantį, ranka už ranką, koja už koją“ (Pakartoto Įstatymo 19:21).

9. Kodėl tvirto tikėjimo žmonės aukojo gyvulius ir kaip Jehova į tokias aukas žiūrėjo?

⁹ Nuo Abelio laikų tvirto tikėjimo žmonės aukojo Dievui gyvulius. Taip jie parodė suvokiantys, kad yra nuodėmingi ir kad jiems reikia išgelbėjimo iš tos varganos  būklės. Aukodami gyvulius žmonės taip pat išreiškė tikėjimą Dievo pažadu juos išvaduoti per išpranašautąjį palikuonį (Pradžios 3:15; 4:1–4; Kunigų 17:11; Hebrajams 11:4). Tokias aukas Jehova mielai priėmė ir tie žmonės džiaugėsi jo palankumu. Tačiau gyvuliai negalėjo padengti nuodėmių, nes už žmones yra žemesni (Psalmyno 8:4–8). Biblijoje rašoma: „Neįmanoma, kad jaučių ir ožių kraujas nuodėmes panaikintų“ (Hebrajams 10:1–4). Tos aukos buvo būsimos išperkamosios aukos pirmavaizdis.

10. a) Kam ir kodėl turėjo būti lygus tas, kuris turėjo pasiaukoti už žmoniją? b) Kodėl pakako vieno žmogaus aukos?

¹⁰ „Per Adomą visi miršta“, – pasakė apaštalas Paulius (1 Korintiečiams 15:22). Kad žmonija galėtų būti išpirkta, už ją turėjo mirti tobulas žmogus – toks, kaip Adomas (Romiečiams 5:14). Joks kitas Jehovos kūrinys nebūtų galėjęs išlyginti teisingumo svarstyklių. Taigi „atitinkama išpirka už visus“ galėjo būti tik Adomo nuodėmės nepaveldėjęs žmogus (1 Timotiejui 2:6). Ar už kiekvieną Adomo palikuonį turėjo pasiaukoti po tobulą žmogų? Ne. Apaštalas Paulius aiškino: „Per vieną žmogų [tai yra Adomą] į pasaulį atėjo nuodėmė ir per nuodėmę – mirtis“ (Romiečiams 5:12). Kadangi mirtis radosi per vieną žmogų, visai žmonijai iš nuodėmės ir mirties išvaduoti irgi reikėjo vieno žmogaus (1 Korintiečiams 15:21). Ko tad Dievas ėmėsi?

11. a) Kaip suprasti, kad atpirkėjas turėjo paragauti mirties už kiekvieną? b) Kodėl sumokėjus išpirką mirties bausmė Adomui ir Ievai nebuvo panaikinta? (Žiūrėk išnašą.)

¹¹ Kadangi žemėje nė vieno tobulo žmogaus nebuvo, Jehova pasirūpino, kad toks atsirastų ir savo noru sutiktų  už visus pasiaukoti. Romiečiams 6:23 sakoma: „Nuodėmė atmoka mirtimi.“ Atpirkėjas turėjo už kiekvieną žmogų „paragauti mirties“ – kitaip tariant, atsiimti nuodėmės mokamą atlygį (Hebrajams 2:9; 2 Korintiečiams 5:21; 1 Petro 2:24). Teisiniu požiūriu tai būtų labai reikšminga: sumokėjus išpirką, Adomo palikuoniams, kurie tarnauja Dievui, mirties nuosprendis būtų panaikintas – nuodėmė ir mirtis jiems nebeturėtų galios (Romiečiams 5:16). a

12. Pateik pavyzdį, kaip grąžinus vieną skolą naudos iš to gali turėti daugelis.

¹² Pailiustruokime tai pavyzdžiu. Įsivaizduok, kad gyveni mieste, kurio dauguma gyventojų dirba vienoje didelėje įmonėje. Tu ir tavo kaimynai gerai uždirbate, tad gyvenate patogiai ir jums nieko netrūksta. Tačiau vieną dieną sužinote, kad įmonė uždaroma. Paaiškėja, kad direktorius grobstė lėšas ir įmonė, nebegalėdama sumokėti skolos, bankrutavo. Praradę darbą jūs nebegalite apmokėti sąskaitų. Per vieną žmogų nukentėjo daugelis – tiek jūsų šeimos nariai, tiek įmonės kreditoriai. Tačiau netikėtai vienas turtingas geradarys nusprendžia padėti. Jis žino, kad įmonei vėl pradėjus veikti nauda būtų visam miestui. Be to, jam gaila darbuotojų ir jų šeimų. Taigi geradarys sumoka skolą ir įmonė vėl atsidaro. Daugeliui darbininkų su šeimomis ir kreditoriams palengvėja. Panašiai ir sumokėjus Adomo skolą naudos iš to turi milijonai žmonių.

13, 14. a) Kaip Jehova parūpino išpirką už žmoniją? b) Kam išpirka buvo sumokėta ir ką tai mums pasako apie Jehovą?

¹³ „Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę“, galėjo parūpinti tik pats Jehova (Jono 1:29). Žmonijai išgelbėti Dievas nusprendė atsiųsti angelą. Tačiau ne bet kurį. Jis atsiuntė tą, kuris kartą ir visiems laikams įrodytų, kad Dievo tarnams mesti Šėtono kaltinimai yra neteisingi. Taip, Jehova ryžosi didžiulei aukai – atsiuntė į žemę savo Sūnų, kuriuo ypač gėrėjosi (Patarlių 8:30). Dievo Sūnus „apiplėšė save“ – sutiko palikti visa, ką turėjo danguje (Filipiečiams 2:7). Jehova stebuklingai perkėlė jo gyvybę į skaisčios žydaitės, vardu Marija, įsčias (Luko 1:27, 35). Gimęs jis buvo pavadintas Jėzumi. Jėzų galima vadinti ir antruoju Adomu, nes, kaip ir Adomas, jis buvo tobulas (1 Korintiečiams 15:45, 47). Taigi, dėl to, kad buvo tobulas, jis galėjo paaukoti savo gyvybę kaip išpirką už nuodėmingą žmoniją.

¹⁴ O kam išpirka turėjo būti sumokėta? Pasak Psalmyno 49:7, Dievui. Bet jeigu Jehova pats išpirką parūpino, kaip suprasti, kad ji turėjo būti jam ir sumokėta? Ar tai nepanašu į pinigų perdėjimą iš vienos kišenės į kitą? Tikrai ne. Iš to, ką Jehova padarė, suprantame apie jį kai ką labai svarbaus. Sumokėdamas išpirką – atiduodamas už žmoniją savo brangiausią Sūnų – Jehova parodė, kad laikosi savo paties nustatytų teisingumo normų, net jeigu jam tai kainuoja labai daug (Pradžios 22:7, 8, 11–13; Hebrajams 11:17; Jokūbo 1:17).

15. Kodėl Jėzus turėjo kentėti ir mirti?

¹⁵ Kad sumokėtų išpirką, Jėzus buvo pasiruošęs daug iškentėti. 33 m. e. m. pavasarį jis buvo neteisingai apkaltintas, suimtas, nuteistas ir prikaltas prie stulpo. Ar tikrai Jėzui buvo būtina taip kentėti? Taip, nes reikėjo įrodyti,  kad Šėtono tvirtinimai, esą sunkių išmėginimų spaudžiamas žmogus išsižadės Dievo, yra neteisingi. Atkreipk dėmesį, kad Dievas neleido karaliui Erodui nužudyti Jėzaus, kai šis dar buvo kūdikis (Mato 2:13–18). Tačiau suaugęs Jėzus galėjo atlaikyti aršius Šėtono antpuolius puikiai suvokdamas, kad nuo to priklauso labai daug. b Net per sunkiausią išbandymą Jėzus liko „ištikimas, nekaltas, nesuteptas, atskirtas nuo nusidėjėlių“ ir nenuneigiamai įrodė, kad yra žmonių, kurie per išmėginimus Dievo neišsižadės (Hebrajams 7:26). Štai kodėl mirdamas Jėzus pergalingai ištarė: „Atlikta!“ (Jono 19:30).

16, 17. Kodėl Jėzus po prikėlimo stojo Jehovos akivaizdon?

¹⁶ Tačiau išpirkimas dar nebuvo baigtas. Trečią dieną po mirties Jėzus buvo prikeltas (Apaštalų darbų 3:15; 10:40). Taip Jehova ne tik atlygino jam už ištikimą tarnystę, bet ir suteikė galimybę atlikti tai, ką paprastai atlikdavo vyriausiasis kunigas (Romiečiams 1:4; 1 Korintiečiams 15:3–8). Apaštalas Paulius apie tai rašė: „Kristus, atėjęs kaip vyriausiasis kunigas, [...] kartą ir visiems laikams įžengė į šventąją vietą – ne su ožių ir veršių krauju, o su savuoju krauju – ir amžiams mus išvadavo. [...] Kristus įžengė ne į rankų darbo šventąją vietą, tikrosios atitikmenį, o į patį dangų, kad dabar, būdamas Dievo akivaizdoje, mus užtartų“ (Hebrajams 9:11, 12, 24).

 ¹⁷ Kristus negalėjo įžengti į dangų su savo krauju tikrąja to žodžio prasme (1 Korintiečiams 15:50). Kraujas vaizdavo jo, tobulo žmogaus, paaukotą gyvybę. Taigi Jėzus stojo Dievo akivaizdon prašydamas priimti jo paaukotą gyvybę kaip išpirką už nuodėmingą žmoniją. Ar Jehova tą išpirką priėmė? Taip. Tai tapo aišku per 33 m. e. m. Penkiasdešimtinių šventę Jeruzalėje, kai 120 Kristaus mokinių buvo išlieta šventoji dvasia (Apaštalų darbų 2:1–4). Šis įvykis buvo išties jaudinantis. Dėl to, kad išpirka buvo sumokėta, Dievo tarnams atsivėrė nuostabių galimybių.

18, 19. a) Kokios dvi grupės dėl Jėzaus aukos bus sutaikytos su Dievu? b) Kuo „milžiniška minia“ džiaugiasi jau dabar ir ką gera patirs ateityje?

¹⁸ Kaip Laiške kolosiečiams rašė apaštalas Paulius, dėl to, kad Jėzus sumokėjo išpirką, žmonėms tapo įmanoma susitaikyti su Dievu. Ir pats Dievas to norėjo. Pasak Pauliaus, su Dievu sutaikytos turi būti dvi grupės: visa, kas danguje ir kas žemėje (Kolosiečiams 1:19, 20; Efeziečiams 1:10). Pirmąją grupę sudaro 144 000 krikščionių, kurie yra pašaukti tarnauti danguje karaliais ir kunigais ir drauge su Kristumi valdyti žemę (Apreiškimo 5:9, 10; 7:4; 14:1–3). Koks bus jų valdymo rezultatas? Per tūkstantį metų Dievui klusnūs žmonės išvys daugybę nuostabių dalykų, kurie tikrove taps dėl Jėzaus sumokėtos išpirkos (1 Korintiečiams 15:24–26; Apreiškimo 20:6; 21:3, 4).

¹⁹ „Visa, kas žemėje“, – tai žmonės, kurie viliasi amžinai gyventi žemėje. Apreiškimo 7:9–17 jie vadinami „milžiniška minia“, kuri pergyvens „didįjį suspaudimą“. Kadangi išpirka jau sumokėta, ta minia ir dabar gali daug kuo džiaugtis. Jie „išplovė savo rūbus ir išbalino juos Avinėlio krauju“, kitaip sakant, jie tiki išpirkos galia išgelbėti  žmones iš nuodėmės ir mirties, todėl Dievas pripažįsta juos teisiais ir priima į draugus (Jokūbo 2:23). Dėl to, kad išpirka buvo sumokėta, jie gali be baimės artintis prie Dievo malonės sosto (Hebrajams 4:14–16). Taip pat jiems gali būti atleistos nuodėmės (Efeziečiams 1:7). Nors yra netobuli, tie žmonės gali turėti švarią sąžinę (Hebrajams 9:9; 10:22; 1 Petro 3:21). Taigi taika su Dievu įmanoma jau dabar (2 Korintiečiams 5:19, 20). O ateityje, per Jėzaus valdymo tūkstantmetį, žmonės bus išlaisvinti iš „gendamybės vergijos“ ir galiausiai „įgis šlovingą Dievo vaikų laisvę“ (Romiečiams 8:21).

20. Kodėl svarbu mąstyti apie tai, kokia neįkainojama dovana yra išpirka?

²⁰ Dėkojame Dievui „per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“, kad parūpino išpirką (Romiečiams 7:25). Tik Jehova galėjo sugalvoti tokią gerą ir sykiu paprastą išeitį, kaip išgelbėti žmoniją (Romiečiams 11:33). Kai mąstome apie išpirką, širdis kaskart prisipildo dėkingumo ir mūsų ryšys su Dievu dar labiau sustiprėja. Tad, kaip ir psalmininkas, šlovinkime Jehovą – Dievą, kuriam brangu, „kas teisu ir teisinga“ (Psalmyno 33:5).