1, 2. Kokį laišką ir kodėl mums parašė Jehova?

 AR ESI gavęs laišką nuo toli gyvenančio artimo žmogaus? Jeigu taip, tikriausiai labai apsidžiaugei. Sužinojai, kaip tam žmogui sekasi, kas vyksta jo gyvenime, kokie jo ateities planai. Išties, toks bendravimas žmones suartina, nesvarbu, kaip toli vienas nuo kito jie gyventų.

² O ar galėtų kas būti džiugiau nei gauti laišką nuo paties Jehovos, mūsų mylimo Dievo? Taip, Jehova, galima sakyti, parašė mums laišką. Tai Biblija, jo Žodis. Jame jis papasakojo apie save, savo darbus, sumanymus, tikslus ir daug kitų dalykų. Jehova parašė mums „laišką“, nes nori, kad jaustumės su juo artimi. Jis pasirinko patį geriausią būdą bendrauti su mumis. Iš to, kaip Biblija parašyta ir kas joje parašyta, suprantame, kokia neprilygstama yra Dievo išmintis.

3. Kaip Jehova perdavė Mozei Įstatymą?

³ Galbūt kai kas svarsto, kodėl bendrauti su žmonėmis Jehova nepasirinko įspūdingesnio būdo, tarkim, nekalbėjo su jais iš dangaus? Tiesą sakant, Jehova darė tai ne sykį, pavyzdžiui, per angelą Izraeliui davė Įstatymą (Galatams 3:19). Tąkart balsas iš dangaus izraelitus labai išgąsdino, todėl jie prašė, kad Jehova kalbėtų su jais per Mozę (Išėjimo 20:18–20). Visus 600 Įstatymo nuostatų ir įsakymų Jehova padiktavo Mozei ir šis perdavė juos tautai.

4. Kas būtų galėję nutikti, jei Mozė Dievo Įstatymo nebūtų užrašęs?

⁴ Jeigu tas Įstatymas nebūtų buvęs užrašytas, ar Mozė būtų galėjęs atsiminti kiekvieną jo žodį ir persakyti tautiečiams? O kaip su būsimomis kartomis? Joms būtų  tekę pasikliauti vien tuo, kas perduodama iš lūpų į lūpas. Vargu ar tai būtų buvęs patikimas būdas išsaugoti Dievo įstatymus tokius, kokius išgirdo Mozė. Pagalvok, pavyzdžiui, kas būtų, jei papasakotum kokį nors nutikimą draugui, šis perpasakotų jį savo draugui, tas draugas – dar kitam ir taip toliau. Kažin, ar tą nutikimą visi papasakotų lygiai taip, kaip papasakojai tu. Tačiau Įstatymas išliko toks, kokį Dievas buvo davęs Mozei.

5, 6. a) Ką padaryti Jehova liepė Mozei? b) Kodėl galima sakyti, kad Biblija yra neįkainojama dovana?

⁵ Jehova, pasirūpindamas, kad jo žodžiai būtų užrašyti, pasielgė labai išmintingai. „Užrašysi visus šiuos žodžius, nes jais remdamasis aš sudarau sandorą su tavimi ir su Izraelio tauta“, – nurodė jis Mozei (Išėjimo 34:27). Būtent tada, 1513 m. p. m. e., prasidėjo Biblijos rašymo laikotarpis. Per tolesnius 1610 metų Jehova „daugelį kartų ir įvairiais būdais“ kalbėjo maždaug 40 vyrų ir šie jo žodžius užrašė (Hebrajams 1:1). Kiti žmonės Dievo Žodį skrupulingai perrašinėjo, kad jis išliktų ateities kartoms (Ezros 7:6; Psalmyno 45:1).

⁶ Biblija yra išties neįkainojama Jehovos dovana. Jei kada nors esi gavęs laišką, kuris, pavyzdžiui, tave labai paguodė, tikriausiai skaitei jį daugybę kartų. Panašiai yra su Biblija. Kadangi Jehovos žodžiai yra užrašyti, galime juos daugybę kartų skaityti ir apmąstyti (Psalmyno 1:2). „Raštų teikiama paguoda“ galime ramintis bet kada (Romiečiams 15:4).

7. Kodėl galima sakyti, kad Jehova išmintingai padarė Biblijai užrašyti pasitelkdamas žmones?

⁷ Jehova pasirodė esąs išmintingas ir tuo, kad savo  žodžiui užrašyti pasitelkė žmones. Pamąstyk: jeigu Bibliją būtų parašę angelai, ar jos turinys būtų toks paveikus ir liečiantis žmogui širdį? Tiesa, angelai galėtų apibūdinti Jehovą tokį, kokį mato savo, tobulų dvasinių būtybių, akimis. Taip pat galėtų išreikšti, kokie yra jam atsidavę, papasakoti apie jo ištikimus tarnus žemėje. Tačiau angelai turi už mus daug daugiau žinių, patirties ir galios, tad vargu ar mes suprastume, ką jie nori pasakyti (Hebrajams 2:6, 7).

8. Ką Dievas leido Biblijos rašytojams? (Taip pat žiūrėk išnašą.)

⁸ Patikėdamas savo mintis užrašyti žmonėms, Jehova davė mums kaip tik tai, ko reikia, – jo dvasios įkvėptą knygą, kurios turinys veikia protą ir paliečia jausmus (2 Timotiejui 3:16). Kas Bibliją daro tokią paveikią? Regis, neretai Jehova leisdavo patiems rašytojams „surasti gražių posakių ir tiksliai perteikti tiesos žodžius“ (Mokytojo 12:10, 11). Atskirų Biblijos knygų parašymo stilius skiriasi, kiekvienoje atsispindi jos rašytojo charakterio ypatumai ir patirtis. a Vis dėlto visi Biblijos rašytojai „buvo įkvėpti šventosios dvasios“ ir rašė „tai, kas nuo Dievo“ (2 Petro 1:21). Būtent dėl šios priežasties Biblija yra ne kas kita, kaip „Dievo žodis“ (1 Tesalonikiečiams 2:13).

9, 10. Kodėl Biblija tokia paveiki ir artima mūsų širdžiai?

⁹ Dėl to, kad Bibliją rašė žmonės, ji labai artima mūsų širdžiai. Biblijos rašytojai, kaip ir mes, buvo netobuli. Jie patyrė panašių sunkumų ir išbandymų. Kartais, Jehovos dvasios įkvėpti, savo vargus ir jausmus jie aprašydavo (2 Korintiečiams 12:7–10). Apie tai, ką patyrė,  jie papasakojo taip, kaip nebūtų galėjęs papasakoti joks angelas.

¹⁰ Štai Izraelio karalius Dovydas, padaręs sunkią nuodėmę, sudėjo psalmę, kurioje išliejo Dievui savo jausmus ir meldė jį atleidimo. Jis rašė: „Nuvalyk mano nuodėmę. Aš pripažįstu savo kaltę, mano nuodėmė man visad prieš akis. [...] Kaltė mane nuo pat gimimo lydi, jau motina mane pradėjo nuodėmingą. [...] Nevaryk manęs nuo savo veido, neatimk iš manęs savo dvasios šventos. [...] Tikra auka Dievui – atgailaujanti dvasia. Širdies atgailaujančios ir nusižeminusios, Dieve, tu nepaniekinsi“ (Psalmyno 51:2, 3, 5, 11, 17). Ar jauti, kaip Dovydas kenčia ir koks yra nusiminęs? Kas galėtų geriau už netobulą žmogų taip nuoširdžiai išreikšti tokius jausmus?

11. Kodėl Jehova norėjo, kad Biblijoje būtų užrašyta pasakojimų apie žmones ir jų gyvenimą?

¹¹ Biblija paveiki ir dėl dar vienos ypatybės. Joje gausu pasakojimų apie žmones – vyrus ir moteris, kurie iš tikrųjų gyveno. Vieni iš jų Dievui tarnavo, kiti ne. Mes skaitome apie jų gyvenimą, vargus ir džiaugsmus. Galime matyti, kur kiekvieną nuvedė jo pasirinktas kelias. Visa tai užrašyta „mums pamokyti“ (Romiečiams 15:4). Jehova žino, kad pamokančios žmonių gyvenimo istorijos palies mums širdį ir paskatins veikti. Aptarkime kelis pavyzdžius.

12. Kuo mums naudingi Biblijos pasakojimai apie Dievui neištikimus ir nedorus žmones?

¹² Biblijoje rašoma apie Dievui neištikimus ir nedorus žmones, taip pat pasakojama, kas jiems nutiko. Tuose  pasakojimuose jų neigiamos savybės matomos itin ryškiai, todėl nesunku suprasti, kodėl jos tokios nepageidaujamos. Pavyzdžiui, Biblijoje galėtų būti tiesiai pasakyta, kad nevalia išduoti draugo. Tačiau už tokį pamokymą kur kas paveikesnis yra pasakojimas apie Judą – žmogų, kuris išdavė Jėzų (Mato 26:14–16, 46–50; 27:3–10). Tokie pavyzdžiai sujaudina iki širdies gelmių, padeda pamatyti savo ydas ir su jomis kovoti.

13. Kas mums padeda geriau suprasti, kokias savybes ir dorybes turėtume ugdytis?

¹³ Biblijoje rašoma ir apie daugelį ištikimų ir pasiaukojusių Dievo tarnų. Jie pasižymėjo savybėmis ir dorybėmis, kurias ir mums derėtų ugdytis, jei norime būti su Dievu artimi. Viena tų dorybių – tikėjimas. Skaitydami Bibliją sužinome, kas tikėjimas yra ir kiek svarbu jį ugdytis (Hebrajams 11:1, 6). Dar joje randame pavyzdžių, kaip tikėjimas reiškėsi kai kurių Dievo tarnų gyvenime. Pamąstyk, pavyzdžiui, koks stiprus turėjo būti Abraomo tikėjimas, kai jis ruošėsi aukoti savo sūnų Izaoką (Pradžios 22 skyrius; Hebrajams 11:17–19). Tokie pasakojimai padeda geriau suprasti, ką reiškia turėti tikėjimą. Taip, Jehova yra labai išmintingas – jis ne tik skatina mus ugdytis geras savybes, bet ir pateikia gyvų pavyzdžių, kad pamatytume, kaip tą daryti.

14, 15. Kas Biblijoje rašoma apie vieną šventykloje apsilankiusią moterį ir ką iš šio pasakojimo sužinome apie Jehovą?

¹⁴ Skaitydami Biblijos pasakojimus apie įvairius žmones ir jų gyvenimą, nemažai ką sužinome ir apie patį Jehovą. Prisiminkime, pavyzdžiui, pasakojimą apie vieną moterį, kurią Jėzus pamatė šventykloje. Atsisėdęs netoli aukų rinktuvių, Jėzus stebėjo žmones, metančius į jas savo aukas. Daug turtuolių aukojo „iš savo pertekliaus“. Bet Jėzaus žvilgsnį patraukė viena neturtinga  našlė – ji įmetė „du smulkius pinigėlius, visai menkaverčius“. b Tai buvo viskas, ką ji turėjo. Jėzus apie tą moterį pasakė: „Ši beturtė našlė įmetė daugiau už visus, kurie metė į aukų rinktuves.“ Pasak jo (tą patį būtų pasakęs ir Jehova), našlė įmetė daugiau už visus kitus kartu paėmus (Morkaus 12:41–44; Luko 21:1–4; Jono 8:28).

¹⁵ Argi ne nuostabu – iš visų tą dieną šventykloje apsilankiusių žmonių Jėzus atkreipė dėmesį būtent į šią našlę. Jehova panorėjo, kad jos poelgis būtų paminėtas jo Žodyje. Akivaizdu, Jehova nori, kad suprastume, kaip jis vertina visa, ką dėl jo darome. Jis mielai priima mūsų nuoširdžias aukas ir nelygina jų su tuo, ką kiti gali jam duoti. Jehova leido tai suprasti išties paveikiu būdu – pateikdamas mums gyvą pavyzdį.

16, 17. Kas dar parodo, kad Jehova yra išmintingas?

¹⁶ Laiške artimam žmogui neįmanoma papasakoti visko, kas tavo gyvenime vyksta. Tikriausiai rašydamas pamąstai, apie ką papasakoti būtų išties verta. Panašiai ir Jehova pasirinko, apie kokius asmenis ir įvykius savo Žodyje papasakoti. Bet nebūtinai su visomis detalėmis (Jono 21:25). Pavyzdžiui, skaitydami apie Dievo nuosprendžius, visų atsakymų į mus dominančius klausimus, ko gero, nerasime. Vis dėlto tai irgi parodo, kad Jehova yra išmintingas. Kodėl galima taip sakyti?

¹⁷ Biblija parašyta taip, kad skaitydami ją suprastume, kokie esame viduje. Hebrajams 4:12 rašoma: „Dievo  žodis yra gyvas ir paveikus, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia giliai, perskiria sielą ir dvasią [...] ir gali atskleisti širdies mintis ir ketinimus.“ Taip, tai, kas užrašyta Biblijoje, „prasiskverbia giliai“ – atskleidžia mūsų tikrąsias mintis ir motyvus. Jeigu, pavyzdžiui, koks pasakojimas ne visai išsamus, kritiškai nusistatęs skaitytojas gali pasipiktinti. Jis netgi gali suabejoti, ar Jehova yra išmintingas, teisingas ir ar žmones myli.

18, 19. a) Kodėl neturėtume nerimauti, jei skaitant Bibliją iškils klausimų, į kuriuos iškart nerasime atsakymų? b) Ko reikia, kad suprastume Dievo Žodį, ir kaip tai liudija apie didžią Dievo išmintį?

¹⁸ Kita vertus, jeigu Bibliją tyrinėjame kruopščiai ir be išankstinio nusistatymo, nesutriksime iškilus klausimams, į kuriuos atsakymų galbūt iš karto nerandame. Štai mėgindami sudėti dėlionę tikriausiai ne iškart randame reikiamas dalis ar pamatome, kuri prie kurios tiktų. Bet galbūt iš to, ką jau sudėjome, galime numanyti, koks yra visas paveikslas. Su Biblija yra panašiai. Po truputį ją tyrinėdami, susidarome vis aiškesnį vaizdą, koks Dievas yra Jehova. Net jeigu kokio pasakojimo iškart ir nesuprantame arba ta informacija iš pažiūros nesiderina su tuo, kokį Jehovą pažįstame, prisiminkime: tyrinėdami Bibliją, apie Dievą jau esame sužinoję pakankamai, kad jo meile ir teisingumu neabejotume.

¹⁹ Taigi kad Dievo Žodį suprastume, jį skaityti ir tyrinėti turime nuoširdžiai, su tinkama nuostata. Tai irgi liudija apie didžią Dievo išmintį. Protingi žmonės paprastai rašo knygas, kurias suprasti gali tik žmonės kaip jie – „išmintingieji ir protingieji“. Bet ar jie sugebėtų parašyti knygą, suprantamą tik tiems, kurių širdies nuostata tinkama? Ne. Išminties tą padaryti turi tik Dievas (Mato 11:25).

20. Kodėl tik Jehova žino, koks gyvenimo kelias yra geriausias, ir ką naudinga sau randame skaitydami Bibliją?

²⁰ Jehova rodo žmonėms geriausią gyvenimo kelią. Jis yra Kūrėjas, tad geriau už mus žino, ko mums reikia. Bėgant amžiams pagrindinės žmonių reikmės nepasikeitė – visi trokštame būti mylimi, laimingi, turėti gražią šeimą ir gerų draugų. Biblija yra tikras „išminties lobynas“, ja vadovaudamiesi galime gyventi prasmingą gyvenimą (Patarlių 2:7). Kiekvienoje šios knygos dalyje yra skyrius apie tai, kaip išmintingais Biblijos pamokymais galime vadovautis. Panagrinėkime vieną pavyzdį ir čia.

21–23. Kokie išmintingi pamokymai padės įveikti apmaudą ir pyktį?

²¹ Ar pastebėjai, kad žmonės, giežiantys ant ko nors apmaudą, neretai yra nelaimingi? Pagieža labai apsunkina gyvenimą. Jeigu nesistengiame apmaudo atsikratyti, jis užvaldo mūsų mintis, prarandame ramybę ir džiaugsmą. Gydytojai nustatė: jei laikome pyktį, kenkiame savo širdžiai arba rizikuojame susirgti kokia lėtine liga. Tačiau Biblijoje jau labai seniai buvo užrašyta: „Susilaikyk nuo pykčio, atsisakyk įniršio“ (Psalmyno 37:8). Ko reikia, kad tai pavyktų?

²² Dievo Žodyje užrašytas dar vienas išmintingas pamokymas: „Įžvalgus žmogus nepasiduoda pykčiui ir jam garbė nekreipti dėmesio į įžeidimą“ (Patarlių 19:11). Įžvalgumas – tai gebėjimas žvelgti giliau, matyti tai, kas ne iškart matoma. Įžvalgus žmogus geba suprasti kito žodžių ar poelgių priežastis. Jeigu ir mes stengsimės suprasti kito žmogaus motyvus ir jausmus ir įsijausti į jo padėtį, įveikti apmaudą bus lengviau.

²³ Biblijoje yra ir toks pamokymas: „Būkite pakantūs  ir vienas kitam mielai atleiskite“ (Kolosiečiams 3:13). Paraginimas „būkite pakantūs“ reiškia, kad turime būti kantrūs, mokytis pakęsti erzinančias kitų savybes. Jei būsime pakantūs, su visais stengsimės elgtis draugiškai. „Atleisti“ reiškia liautis pykti. Dievas moko mus atleisti, jei tik tam yra pagrindas. Jis yra išmintingas ir žino, kad tai naudinga abiem pusėms. Be to, atleisdami vienas kitam išsaugome tarpusavio taiką ir vidinę ramybę (Luko 17:3, 4). Dievo Žodyje glūdinti išmintis išties neprilygstama.

24. Kodėl verta gyvenime vadovautis Dievo Žodžio pamokymais?

²⁴ Jehova mus myli, todėl nori su mumis bendrauti. Tam jis pasirinko geriausią būdą – savo mintis užrašyti patikėjo žmonėms ir tam darbui atlikti suteikė savo dvasios. Taigi Biblijos puslapiuose glūdi Jehovos išmintis, ir ji labai patikima (Psalmyno 93:5). Jei gyvename vadovaudamiesi Dievo Žodžio pamokymais ir jei dalijamės jais su kitais, stipriname savo ryšį su mūsų išmintinguoju Dievu. Kitame skyriuje pakalbėsime apie Jehovos gebėjimą numatyti ateitį ir apie tai, kaip jis įgyvendina savo sumanymą dėl žemės ir žmonijos.