1–3. a) Kas skatino Jėzų būti kuo panašesnį į savo Tėvą? b) Apie ką pakalbėsime šiame skyriuje?

 AR KADA matei berniuką, mėgdžiojantį savo tėtį? Vaikas stengiasi vaikščioti, kalbėti ir elgtis kaip jis. O augdamas gali perimti jo moralines ir dvasines vertybes. Taip, berniukas tėtį myli, gerbia ir trokšta būti į jį kuo panašesnis.

² O ką galime pasakyti apie Jėzų ir jo dangiškąjį Tėvą? Kartą Jėzus pasakė: „Myliu Tėvą“ (Jono 14:31). Niekas negali Jehovos mylėti labiau už Sūnų, nes šis gyveno su juo daugybę amžių – dar iki tol, kol buvo pradėta kurti visa kita. Sūnus mylėjo Tėvą ir norėjo būti į jį kuo panašesnis (Jono 14:9).

³ Ankstesniuose šios knygos skyriuose aptarėme, kaip Jėzus naudojosi Jehovos jam suteikta galia ir kaip jo žodžiuose ir darbuose pasireiškė teisingumas ir išmintis. Sūnus visu kuo tobulai sekė savo Tėvo pavyzdžiu. O kaip su meile? Jis labai mylėjo žmones ir tai buvo akivaizdu – pavyzdžiui, iš to, kad jis dėl jų aukojosi, nuoširdžiai jų gailėjo ir buvo atlaidus. Pakalbėkime apie tai plačiau.

4. Kodėl galima sakyti, kad Jėzus parodė geriausią pavyzdį, ką reiškia aukotis dėl kitų?

⁴ Nesavanaudiška meilė skatina aukotis dėl kitų žmonių, rūpintis jų gerove ir poreikiais labiau nei savo. Jėzus šiuo atžvilgiu parodė mums sektiną pavyzdį. „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus  atiduoti“, – sakė jis (Jono 15:13). Jėzus noriai paaukojo už mus savo tobulą gyvybę. Didesnės pasiaukojamos meilės neparodė joks kitas žmogus. Bet Jėzus aukojosi ir kitaip.

5. Ko viengimis Dievo Sūnus sutiko atsisakyti prieš ateidamas į žemę?

⁵ Danguje viengimis Dievo Sūnus užėmė garbingą padėtį ir artimai bendravo su Jehova ir daugybe angelų. Vis dėlto jis, kaip rašoma Biblijoje, „apiplėšė save ir tapo tarsi vergas, toks kaip žmonės“ (Filipiečiams 2:7). Jis mielai sutiko gyventi tarp nuodėmingų žmonių – pasaulyje, kuris yra „piktojo valdžioje“ (1 Jono 5:19). Argi tai ne pasiaukojimas?

6, 7. a) Iš ko buvo matyti Jėzaus pasiaukojama meilė jo tarnystės žemėje metais? b) Koks jautrus momentas aprašytas Jono 19:25–27?

⁶ Pasiaukojama Jėzaus meilė buvo akivaizdi per visą jo gyvenimą žemėje. Jis visada galvojo labiau apie kitus, o ne apie save. Kad galėtų atsidėti tarnystei, Jėzus nusprendė gyventi be žmonėms įprastų patogumų. Jis sakė: „Lapės turi urvus, dangaus paukščiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“ (Mato 8:20). Jėzus buvo nagingas dailidė, tad galėjo pasistatyti patogius namus arba užsidirbti parduodamas paties pagamintus kokybiškus baldus. Tačiau savo gebėjimų jis nenaudojo tam, kad įgytų turto.

⁷ Kokia pasiaukojama buvo Jėzaus meilė, ypač gerai matome skaitydami tai, kas užrašyta Jono 19:25–27. Pamėgink įsivaizduoti, apie ką Jėzus galvojo ir kaip jautėsi artinantis mirties valandai. Kankindamasis ant stulpo jis nerimavo dėl mokinių, evangelizacijos darbo, o labiausiai – dėl to, kaip išlikti  ištikimam savo Tėvui ir pašlovinti jo vardą. Nuo Jėzaus priklausė visos žmonijos ateitis! Vis dėlto tuo itin sunkiu metu jis galvojo ir apie savo motiną Mariją, kuri tikriausiai jau buvo našlė. Jis paprašė apaštalą Joną rūpintis ja kaip savo motina, ir šis pasiėmė ją į savo namus. Taip Jėzus pasirūpino, kad Marija nestokotų nei fiziškai, nei dvasiškai. Kokia nesavanaudiška meilė!

8. Ką reiškia graikiškas žodis, kuriuo Biblijoje nusakoma Jėzaus atjauta?

⁸ Kaip ir Tėvas, Jėzus buvo gailestingas ir atjautus. Kaip rašoma Biblijoje, jam buvo gaila vargstančių žmonių, todėl imdavosi jiems padėti. Jėzaus atjautai nusakyti vartojamas graikiškas žodis, kuris dažnai verčiamas „gailėti“, „pagailėti“. Vienas biblistas aiškina: „Šiuo žodžiu įvardijamas [...] jausmas, kuris persmelkia žmogų iki pat sielos gelmių. Tai ryškiausiai atjautą nusakantis graikų kalbos žodis.“ Pažiūrėkime, kokiose situacijose Jėzus, gailesčio apimtas, ištiesdavo žmonėms pagalbos ranką.

9, 10. a) Kodėl Jėzus su savo mokiniais norėjo plaukti į nuošalią vietą? b) Kaip ir kodėl Jėzus reagavo, kai minia sutrukdė jam su mokiniais pailsėti?

⁹ Jėzus rūpinosi dvasinėmis žmonių reikmėmis. Tai, kas rašoma Morkaus 6:30–34, rodo, dėl ko labiausiai jam buvo gaila žmonių. Įsivaizduok: Jėzus buvo išsiuntęs apaštalus skelbti gerosios naujienos ir dabar džiugiai nusiteikę jie grįžta. Jie susiburia aplink savo Mokytoją ir vienas per kitą pasakoja apie viską, ką toje kelionėje patyrė. Bet štai susirenka didelė minia ir Jėzus su mokiniais neturi kada nė pavalgyti. Jėzus  yra įžvalgus ir mato, kad apaštalai pavargę. Jis juos paragina: „Eime vieni į nuošalią vietą truputį pailsėti.“ Sulipę į valtį jie nusiiria per šiaurinę Galilėjos ežero dalį ieškodami nuošalios vietos. Bet minia pamato, kad jie išplaukia. Apie tai sužino ir daugiau žmonių. Visi jie nuskuba šiaurine ežero pakrante ir kitoje pusėje atsiduria greičiau už Jėzų ir jo mokinius!

¹⁰ Ar Jėzus susierzino, kad jam su mokiniais neteks pailsėti? Visai ne! Išvydęs laukiančią tūkstantinę minią, Jėzus susijaudino iki širdies gelmių. Morkus rašė: „Jam pagailo žmonių, nes jie buvo lyg avys be piemens, ir jis ėmė mokyti juos daugelio dalykų.“ Prieš save Jėzus matė žmones, kuriems reikia dvasinės pagalbos. Jie buvo lyg klaidžiojančios avys – be piemens, kuris jas ganytų ir saugotų. Jėzus žinojo, kad religiniai vadovai paprastus žmones buvo apleidę, nors privalėjo rūpintis jų dvasinėmis reikmėmis (Jono 7:47–49). Gailesčio apimtas, jis jiems „ėmė kalbėti apie Dievo Karalystę“ (Luko 9:11). Atkreipk dėmesį, kad Jėzus pajautė tiems žmonėms gailestį dar nežinodamas, kaip jie reaguos į jo mokymą. Taip, gailestis Jėzaus širdyje kilo ne jau mokant minią – gailestis jį paskatino mokyti.

11, 12. a) Koks buvo požiūris į raupsuotuosius bibliniais laikais, bet kaip elgėsi Jėzus, kai prie jo priėjo vienas šia liga sergantis vyras? b) Kaip raupsuotasis Jėzaus paliestas tikriausiai jautėsi ir ką apie tai padeda suprasti vieno gydytojo patirtis?

¹¹ Jėzus padėjo kenčiantiems. Žmonės, sergantys įvairiomis ligomis ir negalėmis, ėjo pas Jėzų, nes žinojo, kad jis atjautus ir jiems padės. Tai ypač matome skaitydami apie tai, kaip sykį prie minios apsupto Jėzaus priėjo vyras, kuris buvo „visas nusėtas raupsų“  (Luko 5:12). Bibliniais laikais raupsuotieji privalėjo laikytis nuo kitų atokiai, kad neužkrėstų (Skaičių 5:1–4). Tačiau vėliau religiniai vadovai prikūrė taisyklių, kurios vertė žmones su raupsuotaisiais elgtis beširdiškai. a Atkreipk dėmesį, kaip Jėzus su anuo raupsuotu vyru elgėsi. „Prie jo priėjo vienas raupsuotasis ir atsiklaupęs maldavo: ‘Jei tik norėtum, galėtum padaryti mane švarų.’ Gailesčio apimtas, Jėzus ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: ‘Noriu. Tapk švarus.’ Raupsai bemat pranyko, ir jis tapo švarus“ (Morkaus 1:40–42). Jėzus žinojo, kad Įstatymas draudžia raupsuotajam būti tarp žmonių, vis dėlto nepavarė to vyro šalin. Apimtas gailesčio, jis padarė kai ką netikėto – raupsuotąjį palietė!

¹² Ar gali įsivaizduoti, ką raupsuotajam tai reiškė? Polas Brandas, raupsus gydantis gydytojas, papasakojo apie vieną savo pacientą Indijoje. Apžiūros metu per vertėją aiškindamas, koks bus gydymas, gydytojas uždėjo jam ant peties ranką. Vyras pravirko. „Ar ką nors ne taip pasakiau?“ – sunerimo gydytojas. Vertėja perklausė tą vyrą ir paskui atsakė: „Ne, gydytojau. Jis sako verkiantis dėl to, kad uždėjote jam ant peties ranką. Jau daug metų niekas nebuvo jo lietęs.“ Prie Jėzaus prisiartinusiam raupsuotajam  prisilietimas buvo dar reikšmingesnis – vyras pagijo ir galėjo sugrįžti pas savo šeimą.

13, 14. a) Kokią eiseną Jėzus pamatė prie Naino ir kodėl aplinkybės buvo ypač liūdnos? b) Ką Jėzus padarė paskatintas gailesčio ir atjautos?

¹³ Jėzus padėjo tiems, kurie išgyveno artimojo netektį. Jis buvo neabejingas kitų skausmui. Panagrinėkime, pavyzdžiui, Luko 7:11–15 aprašytą įvykį. Tuomet Jėzus jau buvo įpusėjęs savo tarnystę žemėje. Atkeliavęs prie Galilėjos miesto Naino, netoli miesto vartų jis pamatė laidotuvių eiseną. Aplinkybės buvo labai liūdnos – laidoti nešė jaunuolį, vienturtį našlės sūnų. Tokioje eisenoje moteriai, ko gero, teko eiti ir tada, kai mirė jos vyras. Šį kartą ji prarado savo sūnų, vienintelį gyvenimo ramstį ir paguodą. Iš paskos einančioje minioje raudotojos giedojo raudas, muzikantai grojo gedulingas melodijas (Jeremijo 9:17, 18; Mato 9:23). Tačiau Jėzaus dėmesį prikaustė sielvartaujanti motina, kuri, ko gero, ėjo šalia vyrų, neštuvais nešančių jos mylimą sūnų.

¹⁴ Jėzui labai pagailo moters ir jis švelniai jai tarė: „Neverk.“ Tada priėjo prie neštuvų ir juos palietė. Nešikai ir tikriausiai visi kiti sustojo. Jėzus įsakmiu balsu tarė: „Jaunuoli, sakau tau, kelkis!“ Visų didžiai nuostabai, „mirusysis atsisėdo ir pradėjo kalbėti“ – lyg būtų pabudęs iš gilaus miego. Pasakojimas užbaigiamas jaudinančiu sakiniu: „Jėzus atidavė jį motinai.“

15. a) Ką dar skaitydami apie Jėzų suprantame apie gailestį ir atjautą? b) Kaip galime sekti Jėzaus pavyzdžiu?

¹⁵ Ko iš šių Biblijos pasakojimų galime pasimokyti? Kiekvienu atveju gailestis ir atjauta paskatino Jėzų imtis kitiems padėti. Jis negalėjo sėdėti rankas sudėjęs  ir tiesiog žiūrėti į žmonių nelaimę. Kaip galime sekti jo pavyzdžiu? Esame krikščionys, todėl mūsų pareiga skelbti gerąją naujieną ir padėti žmonėms tapti Jėzaus mokiniais. Tą darbą dirbame pirmiausia iš meilės Dievui. Bet svarbu ir atjausti žmones. Jeigu, kaip ir Jėzus, gailime jų, mūsų širdis skatins gerąją naujieną skelbti uoliai (Mato 22:37–39). O kaip galime parodyti atjautą bendratikiams, kenčiantiems dėl ligos, negalės ar artimojo netekties? Aišku, stebuklingai išgydyti ligonių ar prikelti mirusiojo negalime. Bet galime savo brolius ir seses paguosti ar pasiūlyti praktinę pagalbą (Efeziečiams 4:32).

16. Iš ko matėsi, kad net ir paskutinėmis savo gyvenimo žemėje valandomis Jėzus buvo pasiruošęs atleisti?

¹⁶ Kaip ir Tėvas, Jėzus mylėjo žmones ir buvo labai atlaidus (Psalmyno 86:5). Tai matėsi net ir paskutinėmis jo gyvenimo žemėje valandomis, kai buvo pasmerktas gėdingai mirčiai ir, prikaltas prie kančių stulpo, kentė nepakeliamą skausmą. Ar Jėzus tada meldė Jehovą nubausti egzekutorius? Ne. Priešingai – vieni paskutinių jo žodžių buvo: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“ (Luko 23:34). b

17–19. Kaip Jėzus davė suprasti Petrui, kad jam atleido?

 ¹⁷ Ko gero, nė vienas neliks abejingas skaitydamas apie tai, kaip Jėzus atleido apaštalui Petrui. Be abejonės, Petras Jėzų labai mylėjo. Nisano 14-ąją, paskutinę Jėzaus gyvenimo žemėje naktį, jis jam pasakė: „Viešpatie, esu pasirengęs eiti su tavimi ir į kalėjimą, ir į mirtį!“ Tačiau vos po kelių valandų triskart jo išsižadėjo. Biblijoje rašoma, kad Petrui trečią kartą jo išsigynus „Viešpats atsigręžė, pažvelgė į Petrą“. Suvokęs, ką padarė, šis išėjo laukan ir „karčiai pravirko“. Kai tądien Jėzus mirė, Petrui turbūt nedavė ramybės klausimas, ar jo Viešpats jam atleido (Luko 22:33, 61, 62).

¹⁸ Netrukus Petras tai sužinojo. Nisano 16-osios rytą Jėzus buvo iš mirties prikeltas ir, veikiausiai dar tą pačią dieną, jam pasirodė (Luko 24:34; 1 Korintiečiams 15:4–8). Kodėl Jėzus taip norėjo pasikalbėti su apaštalu, kuris net tris kartus jo išsižadėjo? Jam rūpėjo savo atgailaujantį draugą patikinti, kad jį tebemyli ir tebevertina. Tačiau Jėzus Petrui dar ir kitaip davė suprasti, kad atleido.

¹⁹ Po kurio laiko Jėzus pasirodė savo mokiniams prie Galilėjos ežero. Tą sykį jis tris kartus paklausė Petro, ar šis jį myli. Trečią kartą paklaustas Petras atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai. Žinai, kad tave myliu.“ Taip, Jėzus galėjo skaityti širdis ir gerai žinojo, kad Petras jį myli. Vis dėlto jis suteikė jam galimybę tai patvirtinti – tiek pat kartų, kiek šis buvo jo išsižadėjęs. Be to, Jėzus pavedė jam maitinti ir ganyti jo aveles (Jono 21:15–17). Petras jau buvo gavęs pavedimą skelbti apie Karalystę. Bet dabar jam buvo patikėta dar atsakingesnė užduotis – rūpintis būsimais Kristaus sekėjais. Netrukus po to Jėzus skyrė apaštalui itin svarbų vaidmenį  krikščionių bendruomenėje (Luko 5:10; Apaštalų darbų 2:1–41). Kaip Petrui turėjo atlėgti supratus, kad Jėzus jam atleido ir juo tebepasitiki!

20, 21. Kaip galime pažinti Kristaus meilę?

²⁰ Skaitydami Dievo Žodį matome, kaip įvairiopai pasireiškia Kristaus meilė. Ką ji turėtų mus skatinti daryti? Biblijoje esame raginami pažinti Kristaus meilę, „pranokstančią visokį žinojimą“ (Efeziečiams 3:19). Daug apie Jėzaus meilę sužinome skaitydami evangelijas, kuriose aprašytas jo gyvenimas ir tarnystė. Tačiau pažinti Kristaus meilę reiškia kur kas daugiau nei tik žinoti, kas apie jį rašoma Biblijoje.

²¹ Graikiškas žodis, verčiamas „pažinti“, reiškia „sužinoti per praktiką, per patirtį“. Kristaus meilę per savo patirtį pažinsime, jei, kaip ir jis, mylėsime žmones – dėl jų aukosimės, skatinami atjautos jiems padėsime ir nuoširdžiai atleisime. Ir visada prisiminkime: kuo panašesni būsime į Jėzų, tuo labiau suartėsime su Jehova – Dievu, kurio tobulas atvaizdas Jėzus buvo.