AR KAS nors yra tau padaręs ką bloga? — — Gal tave užgavo ar pasakė ką nemalonaus? — — Ar būtų tinkama atsimokėti tuo pačiu? — —

Daugelis taip ir atsilygina savo įžeidėjui. Tačiau Jėzus mokė atleisti tiems, kas pasielgia su mumis piktai. (Mato 6:12) O jei kas nors nesiliauja mums daryti bloga? Kiek sykių reikėtų atleisti tokiam žmogui? — —

Tai rūpėjo ir Petrui, todėl vieną dieną jis paklausė Jėzaus: ‘Ar turėčiau atleisti net septynis kartus?’ Ne, nepakanka dovanoti tik septynis sykius. Jėzus pasakė, jog ‘privalu atleisti septyniasdešimt septynis kartus’ tau nusidedančiam žmogui.

Bet juk tai labai daug! Mes net neprisimintume tiek įžeidimų ir skriaudų, ar ne? Jėzus kaip tik ir norėjo pabrėžti, jog neturėtume skaičiuoti kieno nors užgauliojimų. Jei žmogus atsiprašo, atleiskime.

Jėzus pamokė savo sekėjus, kaip svarbu atleisti. Atsakęs į Petro klausimą, jis papasakojo vieną įvykį. Ar norėtum pasiklausyti? — —

 Kartą gyveno labai geras karalius. Prireikus jis skolindavo pinigų net savo vergams. Bet atėjo metas, kai karalius panoro atsiimti pinigus. Vienas vergas buvo skolingas jam šešiasdešimt milijonų monetų. Tai didžiulė suma!

Tačiau tas skolininkas visus pinigus buvo išleidęs ir neturėjo iš ko grąžinti. Todėl karalius įsakė tą vergą parduoti. Karalius liepė  parduoti ir vergo žmoną, vaikus bei visą jo turtą. Gauti pinigai turėjo būti atiduoti karaliui. Ar gali įsivaizduoti, kaip vergas jautėsi? — —

Parpuolęs priešais karalių vergas ėmė maldauti: ‘Prašau duoti man laiko ir aš grąžinsiu visą skolą.’ Ką pats būtum daręs su vergu karaliaus vietoj? — — Karalius pagailėjo vergo ir dovanojo jam visą skolą: pasakė, jog iš šešiasdešimt milijonų nereikės grąžinti nė skatiko! Koks laimingas turėjo būti vergas!

O kaip tas vergas pasielgė vėliau? Išėjęs jis sutiko kitą vergą, kuriam buvo paskolinęs tik šimtą monetų. Jis griebė tarnybos draugą už gerklės, ėmė jį smaugti ir reikalauti: ‘Atiduok šimtą monetų, kurias iš manęs pasiskolinai!’ Ar gali įsivaizduoti taip elgiantis tą, kuriam karalius ką tik dovanojo didžiulę skolą? — —

Vergas, skolingas šimtą monetų, buvo vargšas ir negalėjo atiduoti pinigų tuojau. Todėl atsiklaupęs prieš savo skolintoją ėmė maldauti: ‘Prašau palaukti ir aš grąžinsiu tau skolą.’ Ar tasai skolintojas turėjo palaukti taip prašomas? — — Ką tu būtum daręs? — —

Skirtingai nei karalius, anas žmogus nebuvo maloningas. Jis norėjo atgauti savo pinigus tuoj pat. Kadangi skolininkas neturėjo iš ko atiduoti, skolintojas įmetė jį į kalėjimą. Kiti vergai matė įvykį ir jiems tai nepatiko. Jie gailėjosi įkalinto draugo, tad nuėję viską papasakojo karaliui.

Karalius pasipiktino. Užsirūstinęs ant negailestingojo vergo pasišaukė jį ir pasakė: ‘Nedorasis verge, ar aš nedovanojau  tau skolos? Tad ar neturėjai ir tu taip pasielgti su savo tarnybos draugu?’

Neatlaidusis vergas turėjo pasimokyti iš gerojo karaliaus. Tačiau jis nepasimokė. Todėl karalius negailestingą vergą pasodino į kalėjimą, kol šis grąžins šešiasdešimt milijonų. Būdamas kalėjime, jis, aišku, niekada negalėjo uždirbti tiek pinigų, todėl turėjo pasilikti ten iki gyvos galvos.

Baigęs šį pasakojimą, Jėzus savo mokiniams tarė: „Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui.“ (Mato 18:21-35)

Matai, mes visi esame didžiai skolingi Dievui. Juk jis davė mums gyvybę! Palyginus su mūsų skola Dievui, kiti žmonės mums skolingi tik mažmožį — tai tas pats lyg  anas šimtas monetų, kurias buvo skolingas vienas vergas kitam. O skola Dievui — mūsų nuodėmės — yra tarsi 60 milijonų, kurias pirmasis vergas buvo skolingas karaliui.

Dievas yra labai maloningas. Nors mes padarome blogų dalykų, jis mums atleidžia. Jis neverčia mūsų grąžinti skolos — neatima mums gyvybės amžinai. Tačiau neužmirškime štai ko: Dievas atleidžia mums tik tuomet, jei patys atleidžiame kitiems žmonėms, kurie mums nusideda. Apie tai verta susimąstyti, tiesa? — —

Tad jei kas nors pasielgia su tavimi negerai, bet vėliau prašo atleisti, ką darysi? Ar dovanosi? — — O jeigu tai atsitinka daug kartų? Ar vis tiek atleisi? — —

Jei mes padarę ką bloga prašytume atleisti, juk norėtume, kad žmogus mums dovanotų, ar ne? — — Tad ir patys turime taip elgtis su kitais. Reikia ne vien lūpomis ištarti, kad atleidžiame, bet dovanoti iš širdies. Taip darydami parodome, jog iš tikro norime būti Didžiojo Mokytojo sekėjai.