AR ŠIANDIEN valgei pietus? — — Kas juos paruošė? — — Turbūt mama arba kas kitas, tačiau kodėl už juos turime dėkoti Dievui? — — Kadangi Dievas leidžia užsiauginti viską, ką valgome. Vis dėlto reikia padėkoti ir tam, kas paruošė ar patiekė mums valgį.

Kartais pamirštame pasakyti ačiū už kieno nors paslaugą, ar ne? Kai Didysis Mokytojas gyveno žemėje, sykį jam pamiršo padėkoti keletas raupsuotųjų.

Ar žinai, kas yra raupsuotasis? — — Tai žmogus, kuris serga raupsais. Dėl šios ligos kartais netgi pradeda irti kūnas. Jėzaus dienomis tokie ligoniai turėdavo gyventi atskirai nuo visų. Pamatęs ateinantį žmogų, raupsuotasis privalėdavo šaukti įspėdamas prie jo nesiartinti. Taip daryti reikėjo dėl to, kad niekas nuo jo neužsikrėstų.

Jėzus raupsuotiesiems buvo labai malonus. Kartą jis keliavo į Jeruzalę pro vieną miestelį. Iš ten jo pasitikti išėjo dešimt raupsuotųjų. Jie buvo girdėję, kad Jėzus turi Dievo galios išgydyti visokias ligas.

Raupsuotieji nesiartino prie Jėzaus, o sustojo atokiau. Bet jie tikėjo, kad Jėzus gali juos išgydyti. Todėl pamatę Didįjį Mokytoją ėmė šaukti: ‘Jėzau, Mokytojau, padėk mums!’

 Ar tau gaila žmonių, kurie serga? — — Jėzus tokių gailėjosi. Jis žinojo, kokia nelaimė būti raupsuotam. Tad atsiliepė jiems ir pasakė: „Eikite, pasirodykite kunigams.“ (Luko 17:11-14)

Kodėl Jėzus taip liepė? To reikalavo izraelitams duotas Jehovos įstatymas apie raupsuotuosius. Jame buvo nurodyta apžiūrėti raupsuotąjį Dievo kunigams. Kunigas pasakydavo, ar liga jau visiškai pranyko. Jei taip, žmogus vėl galėdavo gyventi su sveikaisiais. (Kunigų 13:16, 17)

 Bet anie dešimt raupsuotųjų dar tebesirgo. Ar jie paklausys Jėzaus ir eis pas kunigą? — — Taip, jie iškart pasuko tenai. Šie vyrai tikrai patikėjo, kad Jėzus juos pagydys. Kas buvo toliau?

Beeinant pas kunigą liga ėmė trauktis. Jie išgijo ir tapo sveikut sveikutėliai! Už tikėjimą Jėzaus galia jiems buvo atlyginta. Kaip jie džiaugėsi! O kaip jie galėjo parodyti savo dėkingumą? Ką tu būtum daręs? — —

Vienas iš pagydytų vyrų sugrįžo pas Jėzų. Jis ėmė šlovinti ir girti Jehovą. Garbę ir derėjo skirti Dievui, nes tai jis davė Jėzui galią gydyti. Vyras su padėka parpuolė priešais Didįjį Mokytoją. Jis buvo be galo dėkingas Jėzui už padarytą stebuklą.

O kaip su kitais devyniais vyrais? Jėzus paklausė: ‘Argi ne dešimt raupsuotųjų pasveiko? Kur dar devyni? Nejau tik vienas sugrįžo pašlovinti Dievo?’

 Taip, vienintelis iš dešimties pagarbino Dievą ir atėjo pasakyti ačiū Jėzui. Jis buvo samarietis — žmogus iš svetimos šalies. Kiti devyni vyrai nepadėkojo Dievui ir Jėzui. (Luko 17:15-19)

Į kurį iš tų vyrų esi panašus? Argi nenorėtume būti kaip tas samarietis? — — Tad ko turime nepamiršti, kai mums kas nors padaro paslaugą? — — Padėkoti. Žmonės dažnai tą pamiršta. O juk pasakyti dėkui yra labai gražu. Taip darydami džiuginame Jehovą Dievą ir jo Sūnų Jėzų Kristų.

Pagalvok, kiek gera žmonės tau daro. Gal kada nors sirgai? — — Tikriausiai tai nebuvo raupsai, bet gal karščiavai arba skaudėjo pilvą. Ar kas nors tavimi rūpinosi? — — Galbūt paduodavo vaistų arba ką kita. Juk tau buvo malonu, kad taip gerai slaugomas sveiksti? — —

Samarietis padėkojo Jėzui už išgydymą ir tai Didįjį Mokytoją nudžiugino. O tavo mama ir tėtis ar nebūtų laimingi girdėdami tavo padėką už tai, ką jie dėl tavęs daro? — — Žinoma, būtų.

Yra dalykų, kuriuos žmonės daro dėl tavęs diena iš dienos, metų metais. Galbūt toks jų darbas. Jiems tikriausiai  patinka tai daryti. Bet tu gal pamiršti pasakyti ačiū. Štai mokytoja turbūt kantriai tave moko. Tokia jos profesija. Bet jai bus malonu, jeigu padėkosi, kad ji padeda tau mokytis.

Kartais žmonės padaro dėl tavęs visai nedaug. Gal kas nors yra palaikęs duris tau einant? Arba padavęs maisto prie pietų stalo? Dera padėkoti netgi už tokį menką patarnavimą.

Jeigu neužmirštame rodyti dėkingumą žmonėms žemėje, tikėtina, jog padėkosime ir savo Tėvui, kuris yra danguje. O kiek daug už ką turime dėkoti Jehovai! Jis davė mums gyvybę ir visas gėrybes, kurios daro gyvenimą malonų. Todėl šlovinkime Dievą — kalbėkime gera apie jį kasdien.