1—3. Kokių kyla klausimų apie mirtį ir kaip įvairiai jie aiškinami?

APIE tai žmonės mąsto jau tūkstančius metų, ir suprantama kodėl. Juk šie klausimai liečia kiekvieną iš mūsų — nesvarbu, kas esame ar kur gyvename.

² Aname skyriuje aptarėme, kaip Jėzaus Kristaus išpirka atvėrė mums kelią į amžinąjį gyvenimą. Taip pat sužinojome, kad Biblijoje kalbama apie laiką, kai nebebus mirties (Apreiškimo 21:4). Tačiau kol kas pasaulyje mirtis viešpatauja. „Gyvieji žino, kad turės mirti“, — sakė išmintingasis karalius Saliamonas (Mokytojo 9:5). Aišku, norime gyventi kuo ilgiau. Bet kartu ir pasvarstome, kas bus, kai numirsime.

³ Gedėdami artimojo, širdyje galbūt klausiame: kur jis dabar? ar kenčia? ar mato mus? gal įmanoma jam padėti? ar jį dar kada pamatysime? Įvairiose religijose apie tai aiškinama skirtingai. Štai vieni teigia, kad geri žmonės eina į dangų, o nusidėjėliai deginami ugnyje. Kiti tvirtina, jog mirusysis persikelia pas protėvius į dvasių pasaulį. Dar kiti moko apie reinkarnaciją: esą po mirties laukia teismas ir atgimimas nauju kūnu.

4. Kokia daugumos religijų mokymo apie mirtį esmė?

 ⁴ Visų šių aiškinimų esmė ta pati — kad kūnas miršta, o siela išlieka. Nuo senų senovės šitaip yra skiepijamas tikėjimas, jog mirusieji mato, girdi — tai yra kažkokiu pavidalu toliau gyvena sąmoningą gyvenimą. Tačiau kaip tai įmanoma? Jausmai ir mintys neatsiejami nuo smegenų veiklos. Kai asmuo miršta, smegenys žūva. O atminties galia, emocijos, pojūčiai patys savaime atskirai neišsilaiko.

5, 6. Kaip Biblija paaiškina, ką reiškia mirtis?

⁵ Jehova, sukūręs viską, taip pat ir žmogaus smegenis, geriausiai žino, kas atsitinka žmogui, kai jis miršta. Dievo Žodyje todėl ir pasakyta, kaip su mirusiaisiais yra iš tikrųjų. Biblija aiškiai moko, kad miręs asmuo yra nuėjęs į nebūtį. Su mirtimi gyvenimas nutrūksta. Mirusieji nemato, negirdi, nemąsto. Jokia siela po mirties neišlieka. Tokio dalyko kaip nemirtinga siela ar dvasia mes išvis neturime. *

⁶ Pasakęs „gyvieji žino, kad turės mirti“, Saliamonas pridūrė: „o mirusieji nebežino nieko“. Toliau plėtodamas tą mintį Saliamonas rašė, kad mirusieji negali mylėti ar nekęsti ir kad kape nebėra „jokios veiklos, jokių sumanymų, jokio išmanymo, jokios išminties“ (Mokytojo 9:5, 6, 10). Psalmyno 146:4 sakoma panašiai: kai žmogus miršta, „žūva visos jo svajonės“. Taigi su kūno mirtimi užgęsta ir sąmonė.  Mūsų gyvybė — tarsi žvakės liepsna. Žvakę užpūtus liepsna juk niekur neklajoja. Tiesiog jos nebėra.

7. Kam Jėzus prilygino mirtį?

⁷ Kaip yra su mirusiais žmonėmis, aišku ir iš to, ką Jėzus Kristus pasakė savo mokiniams, kai mirė jo draugas Lozorius. „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo“, — tarė Jėzus. Mokiniai pamanė, jog Lozorius iš tiesų miega, sveiksta po ligos. Tada Jėzus paaiškino: „Lozorius mirė“ (Jono 11:11-14). Kaip matome, Jėzus palygino mirtį su poilsiu ir miegu. Lozorius nepateko nei į dangų, nei į ugningą pragarą. Nesutiko nei angelų, nei protėvių. Ir kitu žmogumi neatgimė. Jis tarytum miegojo — kietai, be sapno. Mirtis ne sykį Biblijoje prilyginama miegui. Štai apie Jėzaus mokinį Steponą, užmuštą akmenimis, pasakyta: jis „užmigo“ (Apaštalų darbų 7:60). Panašiai apaštalas Paulius apie kai kuriuos savo bendratikius rašė, kad jie „yra užmigę“ (1 Korintiečiams 15:6).

8. Kodėl galime tvirtinti, jog iš pradžių Dievas nebuvo sumanęs, kad žmonės mirtų?

⁸ Ar Dievas jau iš pradžių buvo taip sumanęs, kad žmonės mirtų? Anaiptol! Jehova sukūrė žmogų gyventi žemėje amžinai. Kaip jau sužinojome, pirmąją porą jis apgyvendino nuostabiame rojuje, apdovanojo puikiausia sveikata. Jehova norėjo jiems tiktai  gero. Juk argi kuris rūpestingas tėvas linkėtų vaikui ligų, senatvės, mirties? Žinoma, ne! Todėl ir Jehova iš meilės savo vaikams, žmonėms, nuo pat pradžių norėjo, kad jų laimė niekada nesibaigtų. Biblijoje sakoma, jog Dievas į jų širdį „įdiegė amžinybę“, tai yra troškimą gyventi amžinai (Mokytojo 3:11). Ir, aišku, sudarė visas sąlygas tam troškimui patenkinti.

9. Ką Jehova uždraudė Adomui ir kodėl tai nebuvo didelis suvaržymas?

⁹ Kodėl tad žmonės miršta? Norėdami rasti atsakymą, persikelkime į pačią žmonijos istorijos pradžią, kai žemėje gyveno tik vienas vyras ir viena moteris. Biblijoje rašoma: „Iš žemės Viešpats Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui“ (Pradžios 2:9). Sykiu Jehova perspėjo Adomą dėl vieno dalyko: „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti“ (Pradžios 2:16, 17). Šiam nurodymui paklusti nebuvo sunku. Juk nuo kitų sodo medžių Adomas ir Ieva galėjo skinti vaisių, kiek norėjo. Esmė ta, kad savo klusnumu jie būtų parodę, kokie dėkingi yra Dievui — Kūrėjui, apdovanojusiam juos, tobulus žmones, viskuo. Ir būtų buvę akivaizdu, jog dangiškojo Tėvo valdžią jie iš tiesų gerbia ir mielai leidžiasi jo vadovaujami.

10, 11. a) Kaip pirmieji žmonės tapo neklusnūs Dievui? b) Kodėl Adomo ir Ievos savivalė nepateisinama?

¹⁰ Deja, pirmieji žmonės tapo Jehovai neklusnūs. Ir štai kaip viskas buvo. Per gyvatę Šėtonas paklausė Ievą: „Ar tikrai Dievas sakė: ‘Nevalgykite nuo jokio medžio sode!’?“ Ieva atsiliepė: „Sodo medžių vaisius mes galime valgyti. Tik apie vaisių to medžio, kuris sodo viduryje, Dievas sakė: ‘Nuo jo nevalgysite nei jį liesite, kad nemirtumėte!’“ (Pradžios 3:1-3).

¹¹ „Jūs tikrai nemirsite! Ne! — tvirtino Šėtonas. — Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera  ir kas pikta“ (Pradžios 3:4, 5). Šėtonas stengėsi Ievą įtikinti, kad valgyti uždraustą vaisių jai bus tiktai į naudą ir kad ji gali pati spręsti, kas gera, o kas bloga, ir elgtis kaip patinka. Negana to, Šėtonas apkaltino Jehovą melu: esą, jei valgysi vaisiaus, bus visai ne taip, kaip Dievas sakė. Ieva Šėtonu patikėjo: ėmė, ragavo to vaisiaus, paskui davė vyrui — jis irgi ragavo. Šitaip jiedu pasielgė ne todėl, kad būtų nežinoję, kas Dievo uždrausta. Nuosaikaus, paprasto reikalavimo nepaisė sąmoningai. Aišku, jie paniekino dangiškąjį Tėvą, nebepripažino jo viršenybės. Tokia nepagarba rūpestingajam Kūrėjui buvo nepateisinama!

12. Koks pavyzdys rodo, ką jautė Jehova, kai Adomas ir Ieva tapo jo priešininkais?

 ¹² Pailiustruokime tai tokiu pavyzdžiu. Sakysim, išauginote vaiką, o jis neberodo jokios pagarbos nei meilės — neklauso jūsų. Turbūt labai skaudėtų širdį. Kada Adomas ir Ieva tapo Jehovos priešininkais, — įsivaizduokime, kaip jam buvo skaudu!

13. Kas, Jehovos žodžiais, turėjo atsitikti Adomui, kai tas mirė, ir kaip tai suprasti?

¹³ Suprantama, Jehova tiems maištininkams, Adomui ir Ievai, nebeleido gyventi amžinai. Kaip Dievas ir buvo įspėjęs, jiedu po kiek laiko mirė — nuėjo ne į kokį dvasių pasaulį, o tiesiog į nebūtį. Apie tai byloja ir Jehovos paskelbtas Adomui nuosprendis: „Sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ (Pradžios 3:19). Dievas buvo padaręs Adomą iš žemės dulkių (Pradžios 2:7). Pirmiau Adomas išvis neegzistavo. Taigi Jehovos žodžiai „į dulkę sugrįši“ reiškė, kad jis vėl grįš į nebūtį — taps bedvasis kaip tos dulkės, iš kurių buvo padarytas.

14. Kodėl žmonės miršta?

¹⁴ Adomas su Ieva būtų galėję dar ir šiandieną gyventi, jei būtų likę klusnūs Dievui. Deja, turėjo mirti, nes nusidėjo. Adomo nuodėmingas, mirčiai pasmerktas būvis persidavė kitiems žmonėms, jo palikuonims, todėl visi ir miršta (Romiečiams 5:12). Toji nuodėmė — tarsi baisi paveldima liga, kurios nė vienas negali išsisaugoti. Mirtį ji užtraukia it prakeiksmą. Taip, mirtis — priešas, ne draugas (1 Korintiečiams 15:26). Kokie esame dėkingi, kad Jehova parūpino išpirką mums iš to pikto priešo išvaduoti!

15. Kodėl žinoti tiesą apie mirtį yra tikra atgaiva?

¹⁵ Tikra atgaiva žinoti iš Biblijos tiesą apie mirtį. Kaip jau supratome, mirusieji nesikamuoja ir nesielvartauja. Nereikia jų bijoti, nes jie niekam nekenkia. Kita vertus, niekam ir nepadeda. O ir mūsų pagalba jiems nereikalinga. Nei mes galime į juos kreiptis, nei jie gali mums ką pasakyti. Dvasininkai dedasi galintys mirusiesiems pagelbėti, ir už tai netgi ima iš tikinčiųjų pinigus. Bet žinodami tiesą nebesileidžiame tokiomis apgaulėmis suklaidinami.

16. Kokie ir kieno įteigti mokymai išpažįstami daugelyje religijų?

¹⁶ Ar jūsų religija apie mirusiuosius moko to paties kaip Biblija? Dauguma religijų — ne. Kodėl? Todėl, kad jų doktrinos įteigtos Šėtono. Tai jis skiepija tikėjimą, jog kūnui mirus žmogaus siela nueina į dvasių pasaulį. Šitokia netiesa, kaip ir kitomis melagystėmis, Šėtonas stengiasi atitraukti žmones nuo Jehovos. Juk gerai pasvarsčius nesunku patiems tuo įsitikinti.

17. Kodėl mokymas apie amžinas kančias daro Jehovai negarbę?

¹⁷ Kaip jau minėjome, kai kurios religijos moko, kad blogi žmonės po mirties bus amžinai kankinami pragaro ugnyje. Ši doktrina Dievui daro negarbę. Jehova — meilės Dievas ir tokioms kančioms nė vieno nepasmerkia (1 Jono 4:8). Ką manytumėte apie tėvą, kuris verčia nusikaltusį vaiką kišti rankas į ugnį? Ar tokį gerbtumėte? Ar norėtumėte su juo geriau susipažinti? Ko gero, ne! Greičiausiai pasibaisėtumėte jo žiaurumu. O Šėtonas kaip tik ir bando įtikinti, kad Jehova nesuskaičiuojamus milijonus metų — visą amžinybę — kankina žmones liepsnose!

18. Dėl kokių klaidingų įsitikinimų kai kuriose religijose garbinami mirusieji?

 ¹⁸ Per įvairias religijas Šėtonas dar perša mintį, jog mirusiuosius, neva nuėjusius į dvasių pasaulį, gyvieji turi gerbti, saugotis užsitraukti jų nemalonę. Esą mirusiųjų dvasios net gali tapti įtakingais draugais ar didžiausiais priešais. Daug kas tuo tiki, todėl mirusiųjų bijo ir juos garbina. Tačiau Biblija moko, jog miręs žmogus tiesiog ilsisi, o garbinti pridera vien Jehovą — tikrąjį Dievą, rūpestingąjį Kūrėją (Apreiškimo 4:11).

19. Kokį kitą Biblijos mokymą geriau suprantame žinodami tiesą apie mirusiuosius?

¹⁹ Supratęs, kaip su mirusiaisiais yra iš tikrųjų, dabar jau galite atskirti, kur tiesa, o kur melas. Be to, aiškesni jums darosi kiti Biblijos mokymai — pavyzdžiui, amžinojo gyvenimo žemės rojuje pažadas. Juk jis iš tiesų įgyja prasmę žinant, kad jokia siela į dvasių pasaulį neiškeliauja.

20. Koks klausimas bus aptariamas kitame skyriuje?

²⁰ Dievobaimingasis Jobas kadaise paklausė: „Kai žmogus numiršta, ar bus jis vėl gyvas?“ (Jobo 14:14). Iš tiesų ar gali žmogus, užmigęs mirties miegu, atgyti? Biblijos atsakymas labai paguodžia. Apie tai — kitame skyriuje.