1. Kas sukūrė gyvybę?

JEHOVA, anot pranašo Jeremijo, yra „gyvasis Dievas“ (Jeremijo 10:10). Jis — visos gyvybės Kūrėjas. Dvasinės esybės danguje jam gieda: „Tu visa sutvėrei, tavo valia visa yra ir buvo sutverta“ (Apreiškimo 4:11). Ir karalius Dovydas šlovino Jehovą psalmėje: „Tu esi gyvenimo šaltinis“ (Psalmyno 36:10 [36:9, Brb]). Taigi gyvybė — Dievo dovana.

2. Kaip Dievas palaiko mūsų gyvybę?

² Mūsų gyvybę Jehova ir palaiko (Apaštalų darbų 17:28). Juk maistas, vanduo, oras, žemė — irgi jo sukurta (Apaštalų darbų 14:15-17). Jehova viską padarė mūsų džiaugsmui. Bet kad būtume iš tiesų laimingi, reikia dar kai ko: žinoti Dievo įstatymus ir jų laikytis (Izaijo 48:17, 18).

3. Ką rodo tai, kad Dievas pasmerkė Kainą už brolio nužudymą?

³ Dievas nori, kad brangintume gyvybę — tiek savo, tiek kitų. Tai matome iš atsitikimo su Adomo ir Ievos sūnumi Kainu. Kai jis supyko ant jaunesniojo brolio Abelio, Jehova perspėjo liautis tūžus, kad nepadarytų  sunkios nuodėmės. Tačiau šis perspėjimo nepaklausė, „pakilo prieš brolį ir užmušė“ (Pradžios 4:3-8). Už tai Jehova Kainą nubaudė (Pradžios 4:9-11).

4. Kaip Mozės įstatyme pabrėžtas Dievo požiūris į gyvybę?

⁴ Praėjus porai tūkstančių metų Jehova subūrė Izraelio tautą ir, kad žmonės žinotų, kokios tarnystės iš jų tikisi, per pranašą Mozę davė įstatymų rinkinį, dar vadinamą Mozės įstatymu. Jame buvo pasakyta: „Nežudysi“ (Pakartoto Įstatymo 5:17). Tai aiškiai bylojo, kad Dievui žmogaus gyvybė brangi ir kad ją reikia saugoti.

5. Kaip turime žiūrėti į abortą?

⁵ O kaip su negimusio kūdikio gyvybe? Mozės įstatyme Jehova nurodė, kad sukelti vaisiaus žūtį motinos įsčiose yra nusikaltimas. Išėjimo 21:22, 23 (NW) sakoma: „Jeigu vyrai tarpusavyje grumiasi ir užgauna nėščią moterį, ir jos vaikai išeina, bet neatsitinka mirtinos nelaimės, reikia iš jo pareikalauti, kad būtinai atlygintų žalą sulig tuo, kiek jam uždės tos moters vyras; ir jis atsiskaitys teisėjams tarpininkaujant. Bet jeigu atsitiktų mirtina nelaimė, atiduosi sielą už sielą.“ Taip, Jehovai brangi net ir negimusi gyvybė (Psalmyno 127:3). Todėl daryti abortą — nuodėmė.

6. Kodėl nekęsti artimo bloga?

⁶ Branginti gyvybę taip pat reiškia rodyti meilę artimui. Biblijoje sakoma: „Kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi amžinojo gyvenimo, jame pasiliekančio“ (1 Jono 3:15). Neapykanta gimdo smurtą, tad šią piktybę turime rauti iš širdies, antraip amžinojo gyvenimo nematysime (1 Jono 3:11, 12). Privalome išmokti mylėti vienas kitą.

7. Kokie įpročiai rodo nepagarbą gyvybei?

 ⁷ O savo pačių gyvybę ar branginame? Paprastai žmonės nenori mirti, bet kai kurie gyvybę stato į pavojų malonumo dėlei. Pavyzdžiui, teršia savo organizmą rūkalais ar kvaišalais ir todėl netgi be laiko miršta. Žmogus, vartojantis tokias medžiagas, gyvybės nelaiko šventa, nes kvaišintis, Dievo požiūriu, netyra (Romiečiams 6:19; 12:1; 2 Korintiečiams 7:1). Kad mūsų garbinimas jam būtų priimtinas, panašių įpročių turime atsikratyti. Gal tai padaryti bus išties nelengva, bet Jehova suteiks jėgų. Jeigu saugome gyvybę — jo neįkainojamą dovaną, — jis tai įvertins.

8. Kodėl turime rūpintis saugumu?

⁸ Jei branginame gyvybę, visada žiūrėsime saugumo. Būsime atidūs ir nerizikuosime tik dėl malonumo ar jaudulio. Vairuosime atsargiai, nesiimsime žiauraus, pavojingo sporto (Psalmyno 11:5). Senovėje Dievo įstatymas Izraeliui skelbė: „Statydamas naujus namus, padirbsi savo [plokščiam] stogui turėklus, idant neužsitrauktumei kraujo kaltės ant savo namų, jei kas nuo jo žemėn nupultų“ (Pakartoto Įstatymo 22:8). Vadovaujantis šiuo principu, tarkim, reikėtų prižiūrėti, kad laiptai namuose būtų tvarkingi ir niekam nekiltų pavojaus suklupti ir susižeisti. Jeigu turite automobilį, pasirūpinkite, kad būtų saugu juo važiuoti. Tegul jūsų namai ir mašina visada bus gerai prižiūrimi.

9. Jei vertiname gyvybę, kaip elgsimės su gyvūnais?

⁹ Žmogaus gyvybė šventa, o gyvūnų? Kūrėjo požiūriu, irgi šventa. Dievas leidžia užmušti gyvūną maistui, drabužiams arba jeigu jis kelia žmonėms grėsmę (Pradžios 3:21; 9:3; Išėjimo 21:28). Tačiau žiauriai elgtis  su gyvūnais ar žudyti vien pramogai — nedora. Taip paminamas gyvybės šventumas (Patarlių 12:10).

10. Kaip Jehova parodė ryšį tarp gyvybės ir kraujo?

¹⁰ Kainui, nužudžiusiam savo brolį Abelį, Jehova pasakė: „Tavo brolio kraujas šaukiasi manęs iš žemės!“ (Pradžios 4:10). Čia Dievas turėjo omenyje Abelio gyvybę. Kainas ją atėmė ir už tai nusipelnė bausmės. Abelio kraujas, arba gyvybė, tarsi šaukte šaukėsi teisingo Jehovos atpildo. Po tvano, ištikusio pasaulį Nojaus dienomis, Jehova dar sykį pabrėžė ryšį tarp gyvybės ir kraujo. Iki tol žmonės valgė tik vaisius, daržoves, javus, riešutus. Nojui ir jo sūnums po tvano Jehova nurodė: „Kas juda ir yra gyva, bus jums maistui. Duodu juos visus jums, lygiai kaip daviau jums žaliuosius augalus.“ Bet sykiu ir perspėjo: „Tiktai mėsos su jos gyvybe, su krauju joje, nevalgysite“ (Pradžios 1:29; 9:3, 4). Akivaizdu, gyvybė ir kraujas Jehovai yra neatsiejami.

11. Ką daryti su krauju Dievas draudė jau nuo Nojaus dienų?

¹¹ Jei suprantame, kokia didelė kraujo vertė, jo nevartosime maistui. Įstatyme Jehova liepė izraelitams: „Jei kas [...] sumedžiotų gyvulį ar paukštį, kurį leista valgyti, turi išlieti jo kraują ir užkasti jį į žemę. [...] Aš sakiau izraelitams: nevalgysite kraujo jokio gyvūno“ (Kunigų 17:13, 14). Dievo draudimas valgyti gyvulių kraują, paskelbtas Nojui maždaug 800 metų prieš tai, vis dar galiojo. Jehovos nuostata buvo aiški: jo tarnams leidžiama valgyti gyvūnų mėsą, o kraują būtina išlieti ant žemės — tarsi grąžinti gyvybę Dievui.

12. Koks įstatymas dėl kraujo, per šventąją dvasią duotas pirmajame amžiuje, tebegalioja šiandien?

¹² Krikščionims galioja panašus įstatymas. Pirmajame  amžiuje apaštalai bei kiti atsakingi vyrai iš Jėzaus sekėjų kartą susirinko aptarti, kokių įsakymų reikia laikytis krikščionių bendruomenės nariams. Jie priėjo išvadą: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga neužkrauti jums daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina: susilaikyti nuo aukų stabams, kraujo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir ištvirkavimo“ (Apaštalų darbų 15:28, 29; 21:25). Tad mes irgi turime ‘susilaikyti nuo kraujo’. Dievo požiūriu, tai lygiai taip svarbu, kaip saugotis stabmeldystės ir palaido elgesio.

13. Paaiškinkite, kodėl ‘susilaikyti nuo kraujo’ reiškia atsisakyti ir kraujo perpylimo.

¹³ Ar ‘susilaikyti nuo kraujo’ reiškia atsisakyti ir kraujo perpylimo? Pasvarstykite: jeigu gydytojas lieptų jums susilaikyti nuo alkoholio, ar tai reikštų, kad jo nevalia tik gerti, o susileisti į venas galima? Žinoma, ne! Panašiai ir su krauju — susilaikyti nuo jo reiškia visiškai nepriimti į organizmą. Tad kraujo perpylimas krikščionims nepriimtinas.

14, 15. Kaip tada, jei gydytojai krikščioniui sako, kad jam būtinas kraujo perpylimas?

¹⁴ Tačiau ką daryti, jei krikščionis sunkiai sužalotas arba jam reikia atlikti sudėtingą planinę operaciją? Tarkim, gydytojas sako, jog be perpylimo jis mirs. Krikščionis mirti tikrai nenori, gyvybė jam brangi — užtat ir kreipiasi į medikus pagalbos. Jam priimtini įvairūs gydymo metodai, nereikalaujantys kraujo perpylimo.

¹⁵ Argi krikščionis pažeis Dievo įstatymą, kad dabar pagyventų bent kiek ilgėliau? Jėzus pasakė: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras“ (Mato 16:25). Mirti mes nenorime. Bet jei, kovodami dėl savo gyvybės, laužytume  Dievo įstatymą, rizikuotume netekti amžinojo gyvenimo vilties. Dievo įstatymas teisingas, verta juo pasitikėti. Tad jei dėl ligos ar kokios nelaimės ir mirtume, prikėlimo metui atėjus Gyvybės Davėjas atsimins mus ir sugrąžins brangiąją gyvybės dovaną (Jono 5:28, 29; Hebrajams 11:6).

16. Ką Dievo tarnai yra tvirtai nusprendę dėl kraujo?

¹⁶ Šiandien ištikimi krikščionys yra tvirtai apsisprendę laikytis Dievo nuostatos dėl kraujo. Jie nevartoja jo nei maistui, nei medicininiams tikslams. * Krikščionys nedvejodami pripažįsta, jog Tas, kuris kraują sukūrė, žino, kas žmogui geriausia. Ar jūs irgi taip manote?

17. Kokiam vieninteliam tikslui senovės Izraelyje buvo galima panaudoti kraują?

¹⁷ Pagal Mozės įstatymą kraują buvo galima panaudoti tik vienam tikslui. Jehova, aiškindamas, kokio garbinimo iš izraelitų tikisi, tarp kitų priesakų paminėjo: „Gyvūno gyvybė yra kraujyje. Daviau jums kraują, kad ant aukuro atliktumėte permaldavimą už savo gyvybę; kraujas  atlieka permaldavimą, nes jis yra gyvybė“ (Kunigų 17:11). Kad Dievas atleistų nusidėjusiam izraelitui, šis aukodavo gyvulį, ir Padangtėje, o vėliau Dievo šventykloje, to gyvulio krauju būdavo apšlakstomas aukuras. Taigi su krauju nebuvo leista daryti nieko kito, kaip tik atnašauti Dievui.

18. Kuo mums vertingas pralietas Jėzaus kraujas?

¹⁸ Krikščionys Mozės įstatymui nepavaldūs ir gyvulių neaukoja (Hebrajams 10:1). Tačiau kraujo atnašavimas ant aukuro senovės Izraelyje vaizdavo brangią Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus auką. Kaip sužinojome iš 5 skyriaus, Jėzus atidavė už mus gyvybę — leidosi, kad būtų pralietas jo kraujas. Paskui pakilo į dangų ir prisistatė Dievui, kad Aukščiausiasis pripažintų, kokią kainą jis savo krauju visiems laikams sumokėjęs (Hebrajams  9:11, 12). Užtat Jehova dabar gali atleisti mūsų nuodėmes, ir mes turime amžinojo gyvenimo viltį (Mato 20:28; Jono 3:16). Kiek gera Jėzus padarė atiduodamas savąją žmogaus gyvybę, nepagailėdamas savo kraujo! (1 Petro 1:18, 19.) Tad kito išsigelbėjimo nėra, — turime labai vertinti pralietą Jėzaus kraują.

19. Ką turime daryti, kad nebūtume kalti dėl kitų pražūties?

¹⁹ Argi nesate dėkingas Jehovai Dievui už brangią gyvybės dovaną? Per Jėzaus išperkamąją auką jis suteikė žmonėms galimybę gyventi amžinai. Ar nesinori, kad ir kiti apie tai sužinotų? Jei mūsų požiūris toks kaip Dievo — jei mums rūpi artimo gyvybė, apie amžinojo gyvenimo viltį kalbėsime su užsidegimu (Ezechielio 3:17-21). Stropiai vykdydami šią pareigą, galėsime pasakyti kaip apaštalas Paulius: „Nebūsiu kaltas, jei kas pražus! Aš jums nieko nenutylėjau ir paskelbiau visus Dievo nutarimus“ (Apaštalų darbų 20:26, 27). Tad jeigu branginate gyvybę ir vertinate kraujo šventumą, stenkitės apie Dievą bei jo sumanymus pasakoti kitiems žmonėms.