1, 2. Kodėl galimybę melstis Dievui reikia labai vertinti ir kodėl svarbu žinoti, kas apie maldą sakoma Biblijoje?

NEAPRĖPIAMOJE visatoje Žemė tėra kruopelytė. Jehovai, „dangaus ir žemės Kūrėjui“, tautos — tarsi lašas kibire (Psalmyno 115:15; Izaijo 40:15). Tačiau Biblijoje sakoma: „Arti yra Viešpats visiems, kurie Jo šaukiasi, visiems, kurie Jo šaukiasi tiesoje. Jis išpildys norus Jo bijančių, jų šauksmą išgirs“ (Psalmyno 145:18, 19, Brb). Ar galite įsivaizduoti! Visagalis Kūrėjas arti mūsų. Jis pasirengęs išklausyti, jeigu „šaukiamės jo tiesoje“. Kaip nuostabu, kad Dievas leidžia mums į jį kreiptis!

² Vis dėlto, kad tikrai Jehova mūsų išklausytų, turime žinoti, kokia malda jam patinka. O iš kur žinosime, jei ne iš Biblijos? Tad būtinai pažiūrėkime, ką Šventasis Raštas apie maldą sako. Juk malda ypač suartina su Jehova.

3. Kokia yra viena didelė paskata melstis?

³ Pirmiausia, pats Jehova kviečia mus melstis. Jo Žodis ragina: „Nieku per daug nesirūpinkite, bet visuose  reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje“ (Filipiečiams 4:6, 7). Tai, kad galime melstis, — Dievo malonė. Neatmeskime šios Aukščiausiojo dovanos!

4. Kaip dažnos maldos padeda stiprinti ryšį su Jehova?

⁴ Dažnos maldos, be to, ryšį su Jehova stiprina. Tai dar viena paskata melstis. Tikri draugai net ir nelaukdami, kada ko prireiks, mielai pabendrauja. O kai išlieja širdį, pasidalija rūpesčiais, džiaugsmais, tampa dar artimesni. Tas pats sakytina ir apie mūsų santykius su Dievu. Iš šios knygos jau nemažai sužinojote, ko Biblija moko apie Jehovą. Dabar suvokiate, koks jis yra, suprantate, ką jis ateityje numatęs padaryti. Taigi Dievas jums realus. Ir štai maldoje galite išsakyti jam savo slapčiausias mintis, jausmus. Taip su dangiškuoju Tėvu suartėsite dar labiau (Jokūbo 4:8).

5. Kas rodo, kad Jehova klausosi ne visų maldų?

⁵ Ar Jehova klausosi visų maldų? Pranašo Izaijo dienomis maištingiems izraelitams jis pasakė: „Net jei ilgai melsitės, aš jūsų negirdėsiu. Jūsų rankos kruvinos!“ (Izaijo 1:15). Vadinasi, jeigu žmogus daro ką ne taip, Dievas gali ir neišklausyti. Tad pažiūrėkime, ko Jehova tikisi iš kiekvieno, kuris prie jo artinasi malda.

6. Ko pirmiausia reikia, kad Dievas išklausytų, tačiau ko neužtenka?

⁶ Visų pirma reikia tikėjimo (Morkaus 11:24). Apaštalas Paulius rašė: „Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad jis yra ir jo ieškantiems atsilygina“ (Hebrajams 11:6). Bet neužtenka vien pripažinti, kad Dievas yra ir kad maldų išklauso. Tikėjimas pasireiškia darbais. Tad akivaizdžiai parodykime tikėjimą savo gyvensena (Jokūbo 2:26).

7. a) Kodėl į Jehovą dera kreiptis pagarbiai? b) Iš ko matosi, jog malda nuoširdi, nuolanki?

⁷ Dar Jehova nori, kad melstumės iš širdies, nuolankiai. Suprantama, kitaip nevalia. Juk ir su valstybės vadovu — karaliumi ar prezidentu — kalbamasi itin pagarbiai, nes jo pareigos labai atsakingos. Taigi ar neturėtume juo pagarbiau kreiptis į Jehovą? (Psalmyno 138:6.) Jis — „Dievas Visagalis“! (Pradžios 17:1.) Kada meldžiamės, iš mūsų žodžių ir balso tono turi matytis, jog nuolankiai pripažįstame jo didybę. Nuolankumas, be to, skatins melstis iš širdies, ne formaliomis, išmoktomis maldomis (Mato 6:7, 8).

8. Kaip turime ir patys to siekti, ko prašome maldose?

 ⁸ Yra dar viena sąlyga. Turime ne tik melstis, bet ir atitinkamai daryti, kas nuo mūsų pačių priklauso. Jeigu ko prašome, Jehova tikisi, kad visomis išgalėmis to ir sieksime. Pavyzdžiui, melsdami „kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“, privalome sąžiningu triūsu ją pelnytis (Mato 6:11; 2 Tesalonikiečiams 3:10). O prašydami pagalbos įveikti kokią silpnybę, turime vengti aplinkybių, galinčių pastūmėti į nuodėmę (Kolosiečiams 3:5). Taigi paminėjome kelis svarbius dalykus — ko reikia, kad Dievas maldą išklausytų. Tačiau privalu žinoti dar kai ką. Toliau tai aptarsime.

9. Kam turime melstis ir kieno vardu?

⁹ Į ką reikia kreiptis? Jėzus mokė savo sekėjus melstis Tėvui, kuris yra danguje (Mato 6:9). Vadinasi, maldoje turime kalbėti tik Jehovai Dievui, ne kam kitam. Tiesa, Jehova nori, kad pripažintume jo viengimio Sūnaus, Jėzaus Kristaus, įgaliojimus. Kaip sužinojome iš 5 skyriaus, Jėzus buvo siųstas į žemę savo gyvybe išpirkti mūsų iš nuodėmės ir mirties (Jono 3:16; Romiečiams 5:12). Jį Dievas paskyrė Vyriausiuoju Kunigu ir Teisėju (Jono 5:22; Hebrajams 6:20). Todėl Šventasis Raštas moko, jog melstis reikia Jėzaus vardu. Pats Jėzus yra pasakęs: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jono 14:6). Taigi, kad mūsų maldos būtų išklausytos, turime melstis tiktai Jehovai jo Sūnaus vardu.

10. Kodėl nesvarbu, kokia poza meldžiamės?

 ¹⁰ Ar svarbu, kokia poza meldžiamės? Ne. Jehovai tai nesvarbu. Iš Biblijos suprantame, jog melstis galima visaip: sėdint, palenkus galvą, atsiklaupus, stovint (1 Metraščių 17:16; Nehemijo 8:6; Danieliaus 6:11 [6:10, Brb]; Morkaus 11:25, Brb). Esmė — ne poza, o derama širdies nuostata. Kai dirbame kokius nors savo darbus arba kai iškyla svarbus reikalas ar atsitinka koks netikėtumas, galime pasimelsti ir tylomis. Kiti žmonės nė nepastebės, o Jehova net ir tokias maldas girdi (Nehemijo 2:1-6).

11. Dėl kokių asmeninių dalykų tinka melstis?

¹¹ Ko galime prašyti? Biblijoje sakoma: „Ko tik prašome pagal jo valią, jis [Jehova] mūsų išklauso“ (1 Jono 5:14). Taigi melsti galime visa ko, jeigu tik ne prieš Dievo valią. O ar dera maldoje išpasakoti savo asmeninius rūpesčius? Be abejo. Kada meldžiamės Jehovai — tarsi kalbamės su artimu draugu. Dievui galime nesivaržydami išlieti širdį (Psalmyno 62:9 [62:8, Brb]). Verta prašyti šventosios dvasios — ji padės daryti kas teisinga (Luko 11:13). Kai prireikia dėl ko nors apsispręsti, melskime nuovokos, taip pat jėgų ištverti sunkumus (Jokūbo 1:5). Nusidėję prašysime Dievą atleisti, nes tikime Kristaus auka (Efeziečiams 1:3, 7). Žinoma, turi rūpėti ne vien savi reikalai. Dera melstis ir už kitus žmones — šeimos narius, bendratikius (Apaštalų darbų 12:5; Kolosiečiams 4:12).

12. Kaip savo maldose parodysime, jog pirmiausia mums rūpi dangiškojo Tėvo šlovė?

¹² Pirmenybę maldoje vis dėlto turime skirti Jehovai.  Juk tikrai yra už ką jį šlovinti, jam dėkoti (1 Metraščių 29:10-13). Pavyzdinėje maldoje, užrašytoje Mato 6:9-13, Jėzus mokė melsti, kad Dievo vardas būtų laikomas šventu. Paskui — kad ateitų Dievo Karalystė, kad Dievo valia būtų vykdoma žemėje, kaip ir danguje. Jėzus pirmiau paminėjo šituos svarbius dalykus, liečiančius patį Jehovą, ir tik tada perėjo prie asmeniškų reikalų. Jeigu ir mums maldoje svarbiausia Dievas, tai rodo, jog rūpinamės ne vien savo gerove.

13. Ką iš Biblijos suprantame apie Dievui priimtinų maldų ilgumą?

¹³ Kokio ilgumo turi būti malda? Biblijoje nenurodyta nei asmeniškos, nei bendros maldos trukmė. Prieš valgį gal pasimeldžiame trumpai, o kitąkart patys vieni ilgokai trunkame, kol išliejame Jehovai širdį (1 Samuelio 1:12, 15). Kita vertus, Jėzus smerkė tuos, kurie norėdami pasirodyti kalbėdavo ilgas, pagyrūniškas maldas (Luko 20:46, 47). Jehovai tokios nepriimtinos. Melstis reikia iš širdies. Ilgai ar trumpai — tai priklauso nuo poreikių ir aplinkybių.

14. Ką reiškia Biblijos raginimas melstis „visuomet“ ir kuo tai nuostabu?

¹⁴ Ar dažnai reikia melstis? Biblija skatina melstis „visuomet“, „be paliovos“, netgi būti „ištvermingiems maldoje“ (Luko 18:1; 1 Tesalonikiečiams 5:17; Romiečiams 12:12). Žinoma, tai nereiškia, kad Jehovai melstis turime kiekvieną minutę. Biblija tiesiog pabrėžia maldos svarbą, ragina vis dėkoti Jehovai už jo gerumą, prašyti jo vadovavimo, paguodos,  jėgų. Su Jehova galima kalbėtis kiek nori ir kada nori. Argi tai ne nuostabu? Jei tikrai vertiname šią dovaną, melstis dangiškajam Tėvui rasime daug progų.

15. Kodėl ir asmeniška, ir bendra malda užbaigiama žodžiu „amen“?

¹⁵ Kodėl maldos pabaigoje sakoma „amen“? Žodis „amen“ reiškia „tikrai“, arba „tebūnie“. Juo, kaip rodo Šventasis Raštas, tinka užbaigti tiek asmeniškas, tiek bendras maldas (1 Metraščių 16:36; Psalmyno 41:14 [41:13, Brb]). Kai pasimeldę ištariame „amen“, tuo patvirtiname, jog malda buvo nuoširdi. Tylomis ar balsu pasakydami „amen“ po bendros maldos, pritariame joje išsakytoms mintims (1 Korintiečiams 14:16).

16. Kuo galime neabejoti?

¹⁶ Ar Jehova tikrai į maldas atsako? Be jokios abejonės! „Maldos klausytojui“ nuoširdžius prašymus siunčia milijonai žmonių, ir aišku, jog ne tuščiai (Psalmyno 65:2, Jr). Atsakymas, beje, gali ateiti įvairiais keliais.

17. Kaip Dievas į maldą gali atsakyti per angelus ir savo tarnus žemėje?

¹⁷ Į maldą Jehova gali atsakyti per angelus bei žmones — savo tarnus (Hebrajams 1:13, 14). Yra ne kartą taip buvę, jog asmuo meldė, kad jam kas nors padėtų suprasti Bibliją, ir netrukus suėjo į pažintį su Jehovos liudytojais. Tokie pavyzdžiai rodo, jog Karalystės žinios skelbimui išties vadovauja  angelai (Apreiškimo 14:6). O jei Dievo šaukiamės bėdų slegiami, vėlgi jis gali paskatinti kurį nors krikščionį ištiesti mums pagalbos ranką (Patarlių 12:25; Jokūbo 2:16).

18. Kaip Jehova atsako į maldas per savo šventąją dvasią ir Bibliją?

¹⁸ Jehova į maldas dar atsako per šventąją dvasią ir Bibliją. Kai sunkiu metu meldžiame Dievą pagalbos, jis gali stiprinti ir vadovauti šventąja dvasia  (2 Korintiečiams 4:7). O kada prašome nuovokos, neretai atsakymas ateina iš Biblijos, nes išmintingi Jehovos patarimai surašyti kaip tik joje. Sau aktualių Šventojo Rašto eilučių galbūt rasime per asmenines studijas arba skaitydami tokius leidinius kaip ši knyga. Gal koks Biblijos principas, į kurį ypač turėtume atsižvelgti, bus paminėtas krikščionių sueigoje arba jį primins rūpestingas bendruomenės vyresnysis (Galatams 6:1).

19. Ką turime atsiminti, jeigu kartais atrodo, kad į mūsų maldas neatsakoma?

¹⁹ Kartais gal atrodo, kad Jehova delsia į maldą atsakyti. Tuomet nepamirškime: jėgų ir išmanumo tam jis niekad nestokoja. Į maldas Jehova atsako taip, kaip mato esant tinkamiausia, ir tik tada, kai ateina laikas. O ko mums iš tikrųjų reikia ir kaip tuos poreikius patenkinti, Jehova žino geriau nei mes patys. Dažnai jis tiesiog leidžia mums pirmiausia ‘prašyti, ieškoti, belsti’ (Luko 11:5-10). Atkakliai  melsdamiesi parodome, jog mūsų troškimai nuoširdūs, tikėjimas tikras. Žinia, kartais Jehova į prašymą atsako ne taip akivaizdžiai, kaip galbūt tikimės. Pavyzdžiui, jei kamuojamės dėl ko nors, Dievas ne visada pašalins sunkumus. Bet jis žada suteikti jėgų ištverti (Filipiečiams 4:13).

20. Kodėl turime neapleisti maldos?

²⁰ Kaip gera žinoti, kad neaprėpiamos visatos Kūrėjas arti kiekvieno, kas nuoširdžiai jo šaukiasi! (Psalmyno 145:18.) Tad labai vertinkime šią didžią galimybę ir iš širdies melskimės maldų Klausytojui Jehovai. Tuomet jis taps mums dar artimesnis.