1—3. a) Kokią gavome dovaną nuo Jehovos ir kaip nedera ja naudotis? b) Kaip turime naudotis kalbos dovana, jei norime išsilaikyti Dievo meilėje?

JEIGU draugui ką nors padovanotum, o jis tavo dovana naudotųsi netinkamai, kaip jaustumeisi? Tarkim, padovanojai jam automobilį. Argi nenusiviltum, jeigu jis neatsakingai vairuodamas sukeltų avariją ir ką nors sužalotų?

² Gebėjimas reikšti mintis žodžiais irgi yra dovana. Ji nuo Jehovos — „kiekvieno gero davinio ir tobulos dovanos“ davėjo (Jokūbo 1:17). Kalba skiria mus nuo gyvūnų, kalbėdami galime reikšti ne vien mintis, bet ir jausmus. Tačiau kaip ir automobiliu, kalbos dovana kai kurie naudojasi neatsakingai taip sukeldami kitiems daug skausmo. Kaip tai liūdina Jehovą!

³ Kad išsilaikytume Dievo meilėje, kalbos dovaną turime naudoti tam, kam ji skirta, — kalbėti, kas patinka Jehovai. O kas gi Jehovai patinka? Biblijoje rašoma: „Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; kalbėkite vien kas gera, kas prireikus ugdo ir duoda malonę klausytojams“ (Efeziečiams 4:29). Aptarkime, kodėl turime žiūrėti, ką kalbame, kokios kalbos privalome vengti ir kokiais žodžiais galime kitus ugdyti.

4, 5. Kaip Biblijos patarlėse nusakyta žodžių galia?

⁴ Tam yra keletas priežasčių. Pirma, žodžiuose slypi galia. Patarlių 15:4 (Brb) rašoma: „Maloni kalba — gyvybės medis, šiurkšti šneka prislegia dvasią.“ * Kaip vanduo atgaivina džiūstantį medį, taip maloni, rami žmogaus kalba gali atgaivinti kitam dvasią. O šiurkštūs ar sukti žodžiai dar labiau prislegia. Taigi, mūsų žodžiai iš tiesų gali ir žeisti, ir gydyti (Patarlių 18:21).

⁵ Štai kaip raiškiai žodžių galia apibūdinta kitoje patarlėje: „Neapgalvoti žodžiai — kaip kalavijo smūgiai“ (Patarlių 12:18). Neatsakingi, neapgalvoti žodžiai gali giliai sužeisti emociškai ir sugadinti santykius. Ar tavo širdį buvo kada pervėręs tokių žodžių „kalavijas“? Toliau toje patarlėje sakoma: „O išmintingųjų liežuvis gydo.“ Apgalvoti žodžiai, atspindintys dieviškąją išmintį, gali numalšinti širdgėlą ir pataisyti žmonių santykius. Gal ir tu esi patyręs tokią gydančią jų galią? (Patarlių 16:24) Kadangi žodžių galia stipri, turime būti atsargūs, kad kalbėtume, kas gydo, o ne žeidžia.

6. Kodėl taip nelengva suvaldyti liežuvį?

 ⁶ Antra priežastis, kodėl svarbu žiūrėti, ką kalbame, — mus stipriai veikia nuodėmė ir netobulumas. Žodžiai kyla iš širdies, o „žmogaus širdies polinkiai pikti“ (Pradžios 8:21; Luko 6:45). Tad mums nelengva valdyti liežuvį, juolab negalime jo visiškai pažaboti (Jokūbo 3:2-4). Vis dėlto galime to mokytis. Jei plaukikas plaukia prieš srovę, jam tenka su ja grumtis. Panašiai ir mums būtina nuolat grumtis su polinkiu pasakyti ką nors netinkamo.

7, 8. Kiek Jehovai svarbu, kaip naudojamės kalbos dovana?

⁷ Trečia priežastis, skatinanti žiūrėti, ką kalbame, — už savo žodžius reikės atsiskaityti Jehovai. Mūsų kalba daro poveikį ne vien santykiams su žmonėmis. Nuo jos priklauso, kaip į mus žiūri pats Dievas. Jokūbo 1:26 sakoma: „Jei kas mano esąs pamaldus ir nepažaboja savo liežuvio, bet apgaudinėja savo širdį, to pamaldumas tuščias.“ Kaip buvo aptarta ankstesniame skyriuje, kalba neatsiejama nuo Jehovos garbinimo. Jeigu nepažabotume liežuvio ir leistume jam, taip sakant, spjaudytis nuodais, visi mūsų krikščioniški darbai Dievo požiūriu gali netekti vertės. Tai labai rimta! (Jokūbo 3:8-10)

⁸ Taigi, dėl visų išvardytų priežasčių naudotis kalbos dovana turime atsakingai. Netrukus aptarsime, apie ką kalbėti naudinga, kokia kalba ugdo. Tačiau pirma pažiūrėkime, kam krikščionio gyvenime neturi būti vietos.

9, 10. a) Kokia kalba tapo įprasta šiais laikais? b) Kodėl nešvanki kalba mums turi būti svetima? (Taip pat žiūrėk išnašą.)

⁹ Nešvanki kalba. Keiktis ir kitaip nepadoriai šnekėti šiandien pasaulyje įprasta. Daugelis vartoja visokius  „riebius žodelius“ norėdami padaryti įspūdį ar tiesiog užpildyti savo skurdaus žodyno spragas. Komikai griebiasi nešvankybių, kad pralinksmintų publiką. Tačiau jokia čia linksmybė. Prieš porą tūkstančių metų Dievo įkvėptas apaštalas Paulius ragino Kolosų krikščionis ‘pamesti nešvarias kalbas’ (Kolosiečiams 3:8). O štai Efezo bendruomenei jis rašė, kad „nešvankūs juokeliai“ nebūtų tikrųjų krikščionių „net minimi“ (Efeziečiams 5:3, 4; NW).

¹⁰ Nešvanki kalba bjauri Jehovai, tad bjauri ir tiems, kurie jį myli. Tebūnie ji mums visiškai svetima. Netyrumą, — o tai gali reikšti ir netyrą kalbą, — Paulius paminėjo greta kitų „kūno darbų“ (Galatams 5:19-21). Į tai nevalia numoti ranka. Krikščionis gali būti netgi pašalintas iš bendruomenės, jeigu ne sykį įspėtas vis tiek nesiliauja kalbėjęs baisių nešvankybių, tuo darydamas kitiems gadinančią įtaką. *

11, 12. a) Kokios kalbos apie kitus yra žalingos? b) Kodėl Jehovos tarnai turi saugotis, kad netaptų šmeižikais?

¹¹ Apkalbos, šmeižtas. Žmonės mėgsta kalbėtis apie kitus, jų gyvenimą. Ir nieko bloga dalytis geromis naujienomis ar naudinga informacija, pavyzdžiui, kas neseniai pasikrikštijo arba kam reikia paguodos žodžio. Pirmajame amžiuje krikščionys labai rūpinosi vieni kitais ir dalijosi tarpusavyje vertingomis žiniomis apie bendratikius (Efeziečiams 6:21, 22; Kolosiečiams 4:8, 9).  Tačiau tokios kalbos gali virsti apkalbomis, — jei iškreipiami faktai arba atskleidžiama konfidenciali informacija. Apkalbos gali privesti net prie labai žalingų kalbų — šmeižto. Šmeižtas yra „sąmoningas kitą juodinantis, garbę žeminantis prasimanymas“. Fariziejai, pavyzdžiui, griebėsi šmeižto norėdami apjuodinti Jėzų (Mato 9:32-34; 12:22-24). Šmeižtas neretai sukelia nesantaiką (Patarlių 26:20, NW).

¹² Jehova nepraleidžia pro akis, jeigu kas naudojasi kalbos dovana šmeižti arba nesutarimams kelti. „Žmogaus, sėjančio nesantaiką tarp brolių“, jis nekenčia (Patarlių 6:16-19, Brb). Graikų kalbos žodis, verčiamas „šmeižikas“, yra diabolos, o juk šiuo prievardžiu vadinamas pats Šėtonas. Jis tapo „Velniu“ (graikiškai diabolos), nes apšmeižė Dievą (Apreiškimo 12:9, 10). Būtų baisu, jeigu savo kalba susitapatintume su Velniu. Krikščionių bendruomenėje neturi būti šmeižikiškos kalbos, keliančios vaidus ir nesutarimus, — o jie paminėti tarp įvairių kūno darbų (Galatams 5:19-21). Todėl prieš perpasakodamas ką nors apie kitus, pasvarstyk: „Ar tai tiesa? Ar pasakoti apie tai būtų korektiška? Ar išvis verta kam nors tai sakyti?“ (1 Tesalonikiečiams 4:11).

13, 14. a) Kaip žmogų gali paveikti užgauliojimai? b) Koks įprotis ypač pavojingas ir ką žmogus dėl jo gali prarasti?

¹³ Užgauliojimas. Kaip minėta, žodžiai turi galią sužeisti. Esame netobuli, tad kitąsyk ir nenorom pasakom ką nors, dėl ko paskui gailimės. Tačiau Biblija įspėja, kam neturi atsirasti vietos krikščionių namuose ar bendruomenėje. Štai Paulius bendratikiams rašė: „Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai“ (Efeziečiams 4:31). Kituose  vertimuose žodis „piktžodžiavimai“ verčiamas „keiksmai“ (Brb), „pasityčiojimai“ (Vl), „užgauliojimai“ (NW). Visokios užgaulės, pavyzdžiui, menkinamos pravardės ar negailestinga kritika, gali įžeisti žmogaus orumą, priversti jį jaustis menkavertį. Ypač jautri užgauliojimams gležna ir patikli vaiko širdelė (Kolosiečiams 3:21).

¹⁴ Ypač pavojinga, jeigu užgauli kalba tampa žmogaus įpročiu — jeigu jis nuolat kitus plūsta, žemina ir menkina. Biblija smerkia tai kuo griežčiausiai. Kas įpranta taip kalbėti, patenka į didelį pavojų. Jeigu neatsilieps į bandymus jam padėti ir neatgailaus, toks keikūnas gali būti pašalintas iš bendruomenės ir prarasti amžinojo gyvenimo dovaną (1 Korintiečiams 5:11-13; 6:9, 10). Taigi, jei įprastume kalbėti, kas žalinga, neteisinga ar skaudina kitus, Dievo meilėje tikrai neišsilaikytume, nes tokia kalba tik smukdo.

15. Kokia kalba ugdo?

¹⁵ Kad naudotume kalbos dovaną pagal paskirtį, prisiminkime, jog Dievo Žodis ragina mus kalbėti, „kas prireikus ugdo“ (Efeziečiams 4:29). Jehovai malonu, kai mūsų žodžiai ugdo, pakelia kitiems dvasią, sustiprina. Todėl turime apmąstyti, ką sakyti. Biblijoje nėra tikslaus apibrėžimo, kokia kalba laikytina ugdančia, ar išsamaus „sveikų žodžių“ sąrašo (Titui 2:8, Jr). Kad mūsų kalba būtų ugdanti, reikia trijų pagrindinių dalykų: kalbėti tai, kas kitiems naudinga, kas teisinga ir nieko neįskaudins. Turėdami tai omenyje, aptarkime kelis konkrečius pavyzdžius, kaip galime savo žodžiais kitus ugdyti. (Žiūrėk rėmelį „ Ar mano kalba ugdanti?“.)

16, 17. a) Kodėl turime negailėti pagyrimo žodžių? b) Kokių turime galimybių pagirti vienas kitą bendruomenėje ir šeimoje?

 ¹⁶ Nuoširdus pagyrimas. Jehova ir Jėzus žino, koks vertingas yra pagyrimas (Mato 3:17; 25:19-23; Jono 1:47). Tad ir mes turime stengtis nuoširdžiai kitus pagirti. Juk labai „smagu girdėti tinkamą žodį“! (Patarlių 15:23) Pagalvok, kaip jauteisi, kai tave nuoširdžiai pagyrė? Argi tai ne miela širdžiai, argi nepakelia dvasios? Girdėdamas nuoširdų pagyrimą žinai, kad kažkas tave pastebi, kažkam esi svarbus ir kad tavo pastangos nenuėjo perniek. Tai suteikia pasitikėjimo ir skatina stengtis dar uoliau. Tad jeigu malonu pačiam išgirsti pagyrimą, argi neturėtum pagirti kitų? (Mato 7:12)

¹⁷ Mokykis pastebėti gerus kitų žmonių bruožus bei darbus ir pastebėjęs pasakyk jiems apie tai. Tarkim, bendruomenės sueigoje brolis pasakė gerai paruoštą kalbą arba matai, kad jaunuolis siekia dvasinių tikslų, o gal pagyvenęs bendratikis ištikimai lanko sueigas, nors dėl amžiaus tai labai nelengva. Nuoširdžiai pagirk tokius bendratikius ir jie džiaugsis, net sustiprės dvasiškai. Šeimoje sutuoktiniams taip pat svarbu girdėti vienam kito pagyrimą ir padėką (Patarlių 31:10, 28). O vaikai tiesiog švyti iš džiaugsmo, kai yra pastebimi ir vertinami. Pagyrimas jiems — tarsi augalėliui saulės šviesa ir vanduo. Tėvai, ieškokite progų pagirti vaikus už gerąsias jų savybes ir pastangas. Tai gali įkvėpti jiems drąsos ir pasitikėjimo, paskatinti dar uoliau daryti, kas teisinga.

18, 19. Kodėl turėtume visaip stengtis guosti bendratikius ir kaip tai daryti?

¹⁸ Paguodos žodžiai. Jehovai itin rūpi „sugniuždytieji bei prislėgtieji“ (Izaijo 57:15). Savo Žodyje jis ragina:  „guoskite ir stiprinkite vieni kitus“, „padrąsinkite liūdinčiuosius“ (1 Tesalonikiečiams 5:11, 14; Brb). Galime neabejoti, kad Dievas pastebi mūsų pastangas paguosti bendratikius, kurių širdį slegia liūdesys, ir yra už tai labai dėkingas.

¹⁹ Kokiais žodžiais galėtum pastiprinti nusiminusį, prislėgtą brolį ar sesę? Išspręsti jo problemos neprivalai, — dažnai pakanka gero žodžio. Patikink bendratikį, kad jis tau labai rūpi. Pasiūlyk drauge pasimelsti Jehovai. Galėtum, pavyzdžiui, paprašyti Jehovą, kad padėtų bendratikiui pajausti jo ir tikėjimo namiškių meilę (Jokūbo 5:14, 15). Pasakyk, kad bendruomenei jis reikalingas ir brangus (1 Korintiečiams 12:12-26). Pasidalyk mintimi iš Biblijos, rodančia, kad Jehova rūpinasi juo asmeniškai (Psalmyno 34:19 [34:18, Brb]; Mato 10:29-31). Jeigu nepagailėsi laiko paguosti tokį bendratikį „geru žodžiu“ ir kalbėsi iš širdies, tikrai padėsi jam pasijausti mylimam ir vertinamam (Patarlių 12:25).

20, 21. Ko reikia, kad pamokymas būtų iš tiesų vertingas?

²⁰ Vertingas pamokymas. Esame netobuli, tad visiems reikia tai vienokio, tai kitokio pamokymo. Biblija juk ragina: „Klausyk patarimo ir priimk pamokymą, kad ilgainiui taptum išmintingas“ (Patarlių 19:20). Pamokyti kitus gali ne vien vyresnieji. Tėvai moko vaikus (Efeziečiams 6:4). Brandžios seserys duoda patarimų jaunesnėms (Titui 2:3-5). Tik svarbu mokyti su meile, kad žmogaus mūsų žodžiai neprislėgtų, kad pamokymą būtų lengva priimti. Ar pamokymas iš tiesų bus vertingas, priklauso nuo trijų veiksnių: nuo mokytojo požiūrio ir motyvo, nuo to, kuo pamokymas pagrįstas, ir nuo to, kaip jis duodamas.

 ²¹ Daug priklauso nuo paties mokytojo. Pagalvok, iš ko tau pačiam lengviausia priimti pamokymą. Tikriausiai mielai išklausai, jeigu mokytojui rūpi tavo gerovė, jeigu jo balse neskamba nepasitenkinimo gaidelė ir jis neturi jokių slaptų motyvų. Ar neturėtum ir tu mokyti taip pat? Antra, pamokymą reikia grįsti Dievo Žodžiu (2 Timotiejui 3:16). Neprivalu Bibliją cituoti kaskart, tačiau ja turi būti pagrįstas bet koks pamokymas. Todėl vyresnieji turi saugotis piršti kitiems savo požiūrį. Ir negalima kraipyti Šventojo Rašto aiškinimo, siekiant „priderinti“ jį prie savo nuomonės. Trečia, pamokymas veiksmingesnis, jeigu duodamas tinkamai, maloniai, — taip sakant, yra ‘druska pasūdytas’. Tada žmogus mieliau jį priima ir nesijaučia pažemintas (Kolosiečiams 4:6).

22. Kaip mes trokštame naudotis kalbos dovana?

²² Be abejo, kalba — brangi mūsų Kūrėjo Jehovos dovana. Kadangi mylime jį, stenkimės naudotis šia dovana tinkamai. Visada prisiminkime, jog žodžiai turi galią ugdyti arba smukdyti. Kalbėkime tai, kas ugdo. Tada būsime palaima kitiems ir patys išsilaikysime Dievo meilėje.