1. Mes gėrimės, Dieve, tavuoju Žodžiu —

Tikros, amžinos išminties šaltiniu.

Šią išmintį rašyti paakino dvasia,

Kad žmonės nuolankūs pažintų tave.

2. Raštu širdį liejo kadais pranašai.

Kokie mums savi, artimi jų jausmai!

Gyvenimą jų skaitom iš puslapių šventų.

Tai įkvepia ryžto, suteikia jėgų.

3. Skvarbus tavo Žodis — pasiekia gelmes

Ir ištiria širdį, slapčiausias kertes.

Jis auklėja, pataiso, ištiesina takus, —

Laikytis teisumo išmoksta žmogus.