„Evoliucija — toks pat nepaneigiamas faktas, kaip ir tai, kad Saulė kaitri“, — sako garsus evoliucionistas profesorius Ričardas Dokinsas (Richard Dawkins).¹⁶ Kad Saulės temperatūra aukšta, patvirtina moksliniai bandymai bei stebėjimai. Ar šitaip neginčijamai įrodytas ir evoliucijos teorijos teisingumas?

Prieš atsakydami į šį klausimą, kai ką pasiaiškinkime. Daugelis mokslininkų nustatė, jog būna atvejų, kai gyvi organizmai ilgainiui nežymiai kinta. Pavyzdžiui, kryptingai kryžmindami šunis, selekcininkai išveda trumpesnių kojų arba ilgesnio plauko veislę. * Tokį kitimą kai kurie mokslininkai vadina mikroevoliucija.

Evoliucionistai teigia, kad nežymūs pokyčiai, vykę milijardus metų, galiausiai lėmė didelius populiacijų persitvarkymus ir dėl to iš žuvų atsirado varliagyviai, iš būtybių, panašių į beždžiones, — žmonės. Tie tariamai vykę persitvarkymai vadinami makroevoliucija.

Čarlzas Darvinas, pavyzdžiui, aiškino, esą nedideli matomi pokyčiai byloja,  jog galėjo vykti ir kur kas didesni kitimai — tokie, kurių niekas nėra regėjęs. Jo manymu, per ilgą laiką kelios pradinės, vadinamosios paprastos gyvybės formos vykstant jose „labai mažiems pakitimams“ palaipsniui evoliucionavo į milijonus gyvybės formų.¹⁷

Daugeliui toks teiginys atrodo logiškas. Jie svarsto taip: jeigu vienos rūšies individai gali nežymiai kisti, vadinasi, dėl evoliucijos per ilgą laikotarpį galėjo įvykti ir dideli pokyčiai. * Tačiau iš tikro evoliucijos teorija remiasi trimis mitais. Pažiūrėkime, kodėl toks tvirtinimas teisingas.

Pirmas mitas. Mutacijos yra vadinamoji elementari evoliucijos medžiaga naujoms rūšims kurtis. Makroevoliucijos teorija remiasi tvirtinimu, kad dėl mutacijos, tai yra atsitiktinių genetinio kodo pokyčių, atsiranda ne tik naujos rūšys, bet ir visai naujos augalų bei gyvūnų šeimos.¹⁸

Faktai. Įvairias augalo ar gyvūno ypatybes lemia informacija, užkoduota jo genuose ir saugoma kiekvienos ląstelės branduolyje. * Mokslininkai nustatė, jog dėl mutacijos nauja organizmų karta gali turėti kitokių nei pirmtakai požymių. Bet ar įmanu, kad augalai ir gyvūnai mutuotų į visai naują rūšį? Ką rodo jau beveik šimtmetį atliekami genetikos tyrinėjimai?

Ketvirtojo XX a. dešimtmečio pabaigoje mokslininkai entuziastingai palaikė vieną naują idėją. Jau anksčiau jie buvo padarę išvadą, kad vykstant atsitiktinėms mutacijoms ir gamtinei atrankai, — procesui, per kurį išlieka ir dauginasi geriausiai prisitaikę prie aplinkos organizmai, — gali atsirasti naujos augalų rūšys. Todėl mokslininkai samprotavo, jog toks procesas bus sėkmingesnis, jeigu jie patys iš dirbtinai sukeltų mutacijų atrinks tinkamiausias. „Biologus ir genetikus, ypač selekcininkus, apėmė euforija“, — prisimena Volfas Ekehardas Lėnigas (Wolf-Ekkehard Lönnig), Vokietijos Makso Planko augalų selekcijos tyrimų instituto mokslininkas. * Kuo buvo grindžiamas toks optimizmas? Lėnigas, apie tris dešimtmečius studijavęs mutacinę augalų genetiką, paaiškina: „Šie tyrinėtojai nusprendė, jog atėjo laikas iš pagrindų keisti tradicinius augalų  ir gyvūnų selekcijos metodus. Jie tikėjosi, kad sukeldami naudingas mutacijas ir atrinkdami, kas vertingiausia, išves naujus, geresnius augalus ir gyvūnus.“¹⁹ Tiesą sakant, kai kurie vylėsi sukurti visai naujas rūšis.

JAV, Azijos ir Europos mokslininkai ėmėsi plačių, dosniai finansuojamų tyrinėjimų taikydami metodus, kurie, jų manymu, turėjo paspartinti evoliuciją. Intensyvūs moksliniai darbai tęsėsi daugiau kaip keturiasdešimt metų. Kokie rezultatai? „Nors buvo skirtos didžiulės lėšos, — sako tyrinėtojas Pėteris fon Zengbušas (Peter von Sengbusch), — bandymai išvesti naujas, produktyvesnes veisles taikant spinduliuotę virto visiška nesėkme.“²⁰ Lėnigas priduria: „Artėjant devintajam XX a. dešimtmečiui pasaulio mokslininkų viltys ir euforija išgaravo. Vakaruose mutacinės selekcijos, kaip atskiros tyrinėjimų srities, buvo atsisakyta. Beveik visi mutantai [...] žūdavo arba būdavo silpnesni už natūralius tos rūšies individus.“ *

Mutacijų tyrinėjimų, atliekamų beveik šimtmetį, ir mutacinės selekcijos, taikomos septynis dešimtmečius, rezultatai leidžia mokslininkams daryti išvadas, ar galėtų per mutacijas atsirasti naujos organizmų rūšys. Išanalizavęs turimus duomenis, Lėnigas sako: „Mutacijos negali paversti esamos [gyvūno ar augalo] rūšies visiškai nauja. Tokią išvadą patvirtina visi XX amžiuje atlikti bandymai su mutacijomis bei jų tyrinėjimo rezultatai, taip pat tikimybės dėsniai.“

Tad ar dėl mutacijų gali iš kurios nors rūšies rastis visai nauja gyvybės forma? Duomenys tokią prielaidą paneigia. Remdamasis savo tyrinėjimais, Lėnigas daro išvadą, kad „tiksliai klasifikuotos [genetiškai skirtingos] rūšys turi griežtai nustatytas ribas, kurių atsitiktinėmis mutacijomis panaikinti ar peržengti neįmanoma“.²¹

Pagalvokite, kuo svarbūs minėti faktai. Ar galėjo atsirasti naujos rūšys vykstant niekieno nevaldomam procesui, jei net gabiausi mokslininkai, pasitelkę dirbtinę mutaciją bei atranką, jų sukurti nepajėgė? Ar galėjo vykti makroevoliucija, jeigu mutacijomis, kaip rodo tyrimai, pakeisti esamos rūšies į naują neįmanoma?

Antras mitas. Gamtinė atranka lėmė naujų rūšių atsiradimą. Darvinas manė, kad dėl proceso, kurį jis pavadino gamtine, arba natūraliąja, atranka, išlieka tik geriausiai prisitaikę prie aplinkos organizmai, o mažiau prisitaikiusieji galų gale išnyksta. Šių laikų evoliucionistai teigia, kad, rūšims pasklidus po įvairias vietas, per atrankos procesą išgyveno tie individai, kurie dėl genų mutacijos įgijo ypatybes, padedančias derintis prie naujų sąlygų. Iš tokių geografiškai izoliuotų grupių, evoliucionistų tvirtinimu, ilgainiui išsivystė visiškai naujos rūšys.

Faktai. Kaip minėjome, tyrimais aiškiai nustatyta, kad mutacijos nepaverčia augalų ar gyvūnų nauja rūšimi. Tad kuo gi evoliucionistai grindžia teiginį, esą dėl gamtinės tobulesnių mutantų atrankos išsivysto naujos rūšys? Štai 1999 metais JAV Nacionalinės mokslų akademijos išleistoje brošiūroje kaip pavyzdys nurodyti „trylikos rūšių vadinamieji Darvino kikiliai, kuriuos jis stebėjo Galapagų salose“.²²

 Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Piterio ir Rozmari Grantų (Peter R. ir B. Rosemary Grant) vadovaujama mokslininkų grupė ėmė tyrinėti šiuos kikilius ir nustatė, kad paukščiai, kurių snapas buvo kiek didesnis, sausringuosius metus pergyveno lengviau ir jų liko daugiau negu mažasnapių. Kadangi kikiliai skirstomi į trylika rūšių pirmiausia pagal snapo formą ir dydį, manyta, jog anas faktas išties reikšmingas. „Grantai paskaičiavo, — tęsiama brošiūroje, — kad jeigu saũsros salas ištinka kartą per dešimt metų, nauja kikilių rūšis galėtų atsirasti tik maždaug po 200 metų.“²³

Tačiau brošiūroje visai nepaminėta, kad sausmečiui pasibaigus mažasnapių kikilių populiacija vėl tapo gausesnė. Tyrinėtojai nustatė, jog dėl klimato svyravimų saloje kuriais nors metais kikilių su didesniu snapu padaugėja, bet po kurio laiko skaičiumi jau dominuoja mažasnapiai. Mokslininkai taip pat pastebėjo, kad skirtingos kikilių „rūšys“ poruojasi tarpusavyje ir tokie palikuonys yra atsparesni nei tėvai. Buvo padaryta išvada: jeigu paukščiai taip kryžmintųsi toliau, dvi vadinamosios rūšys susijungtų į vieną.²⁴

Taigi, ar gamtinė atranka iš tikrųjų lemia naujų rūšių kūrimąsi? Tokia atrankos galia jau prieš keletą dešimtmečių ėmė abejoti biologas evoliucionistas Džordžas Viljamsas (George Christopher Williams).²⁵ Evoliucijos teoretikas Džefris Švarcas (Jeffrey H. Schwartz) 1999-aisiais rašė, kad gamtinė atranka gali būti veiksnys, padedantis organizmams prisitaikyti prie aplinkos pokyčių, tačiau „ko nors naujo nesukuria“.²⁶

Iš tikro juk Darvino kikiliai netapo „kuo nors nauju“. Jie liko, kuo ir buvo — kikiliai. O pats faktas, kad šie paukščiai kryžminasi, kelia abejonių, ar teisingais principais remiasi kai kurie evoliucionistai skirstydami gyvuosius organizmus į tam tikras rūšis. Sykiu informacija apie šį tyrinėjimą liudija, jog kartais net prestižinės mokslo akademijos gali pateikti duomenis anaiptol ne bešališkai.

 Trečias mitas. Iškastinės liekanos rodo, jog vyko makroevoliucija. Minėta brošiūra leidžia skaitytojui suprasti, esą iškastinės organizmų liekanos, fosilijos, įtikinamai rodo, jog vyko makroevoliucija. Ten rašoma: „Surasta tiek daug tarpinių gyvybės formų tarp žuvų ir varliagyvių, varliagyvių ir roplių, roplių ir žinduolių, taip pat tarp primatų rūšių, kad kartais net sunku tiksliai nustatyti, kada būtent įvyko perėjimas iš vienos rūšies į kitą.“²⁷

Faktai. Toks kategoriškas teiginys stebina. Kodėl? Kaip aiškina tvirtas evoliucijos šalininkas Nailsas Eldredžas (Niles Eldredge), fosilijos rodo, kad net per didžiulį laikotarpį „dauguma rūšių nepaliko jokios žymės, jog kadaise būtų vykę progresyvūs evoliuciniai pokyčiai“. *²⁸

Pasaulio mokslininkai jau yra atradę ir sukatalogavę apie 200 milijonų stambių ir milijardus smulkių fosilijų. Daugelio tyrinėtojų nuomone, šie gausūs, detalūs duomenys liudija, kad visos pagrindinės gyvūnų grupės atsirado iš karto ir liko iš esmės nepakitusios, o daug rūšių išnyko taip netikėtai, kaip ir atsirado.

Kodėl daug garsių evoliucionistų tvirtina, kad makroevoliucija yra faktas? Ričardas Levontinas (Richard Lewontin), vienas iš įtakingų evoliucionistų, sąžiningai pripažino, jog nemažai mokslininkų linkę priimti įrodymais nepagrįstas teorijas todėl, kad juos „motyvuoja išankstinė nuostata — materialistinė pasaulėžiūra“. * Daugelis mokslininkų net nesileidžia į svarstymus, jog esama aukštesnio proto, visa ko Autoriaus, nes, pasak Levontino, „mūsų tarpe Dievui vietos nėra“.²⁹

Žurnalas Scientific American cituoja, ką šia tema pasakė sociologas Rodnis Starkas (Rodney Stark): „Jau 200 metų propaguojama, kad, jei nori būti mokslininkas, tavo proto neturi pančioti religija.“ Jis dar pridūrė, jog mokslinio tyrimo įstaigose „religingi darbuotojai apie savo įsitikinimus nutyli“.³⁰

Jeigu pripažintumėte makroevoliucijos teoriją teisinga, jums tektų patikėti tuo, jog mokslo pasaulyje agnostikų ar ateistų asmeniniai įsitikinimai neturi įtakos jų moksliniams įrodymams. Taip pat turėtumėt patikėti, kad visos sudėtingos gyvybės formos atsirado dėl mutacijų ir gamtinės atrankos, nors šimtmetį trukę tyrinėjimai parodė, jog mutacijos nė vienos organizmų rūšies nepavertė visiškai nauja rūšimi. Tektų tikėti ir tuo, jog visa gyvybės įvairovė palaipsniui išsivystė iš vieno protėvio, ir nepaisyti, ką neginčijamai patvirtina fosilijų tyrimai, — kad pagrindinės augalų ir gyvūnų rūšys atsirado staiga ir net per ištisas eras neevoliucionavo į kitas rūšis. Kuo, jūsų manymu, pagrįsti tokie įsitikinimai — faktais ar pramanu? Taigi, manyti, kad vyko evoliucija, yra ne kas kita kaip savotiška tikyba.