16 SKYRIUS

Ar normalu, kad aš taip gedžiu?

Nors šiame skyriuje kalbama apie tėčio ar mamos netektį, tie patys principai tinka ir netekus kito šeimos nario ar artimo draugo.

„Kai mirė mama, pajutau baisią vienatvę ir tuštumą. Mama buvo ta grandis, kuri vienijo mūsų šeimą“ (Karen)

TIK nedaugelis dalykų gyvenime paveikia skaudžiau, nei tėčio ar mamos mirtis. Tave gali užplūsti įvairiausi jausmai — jausmai, kokių dar niekada nesi patyręs. Brajanas, kuriam buvo 13, kai tėtis mirė nuo širdies infarkto, sako: „Tą vakarą, kai apie tai sužinojome, nieko nebepajėgėme daryti — tik visi apsikabinę verkėme.“ Natali tėtis mirė nuo vėžio, kai ji buvo dešimties. „Aš nežinojau,  kaip jaustis, — prisimena ji. — Tiesiog nejaučiau nieko. Buvau visiškai be emocijų.“

Netektis kiekvieną paveikia skirtingai. Biblijoje rašoma, jog kiekvienas jaučia „savo nelaimę ir savo skausmą“ (2 Metraščių 6:29). Turėdamas tai omenyje, pagalvok, kaip tėčio ar mamos mirtis paveikė tave. Parašyk: 1) kaip jauteisi, kai tik sužinojai, kad jo ar jos netekai; 2) kaip jautiesi dabar. *

1 ․․․․․

2 ․․․․․

Galbūt atsakymai rodo, kad tavo jausmai jau aprimę. Tai visai normalu. Ir tai tikrai nereiškia, kad mamą ar tėtį pamiršai. Kita vertus, iš atsakymų gali paaiškėti, kad jausmai tebėra tokie pat, kokie buvo, ar net stipresni. Galbūt sielvartas tave užplūsta bangomis, kurios tai atslūgsta, tai vėl  atsirita ir, vaizdžiai tariant, smogia tada, kai visai to nesitiki. Tai irgi normalu, — net jeigu taip jautiesi po netekties praėjus ne vieneriems metams. Kad ir kaip gedulas pasireikštų, svarbiausia, kaip jį ištverti?

Nebijok verkti! Ašaros padeda apmalšinti netekties skausmą. Bet gal jautiesi kaip Alicija, kuri mamos neteko būdama 19-os. Ji pasakoja: „Maniau, jeigu reaguosiu per daug emocingai, kitiems atrodys, kad man stinga tikėjimo.“ Tačiau pagalvok: nors Jėzus Kristus buvo tobulas žmogus, tvirtai tikintis Dievą, matydamas savo mirusio draugo Lozoriaus artimųjų sielvartą, verkė (Jono 11:35). Tad nebijok duoti valią ašaroms. Tai nereiškia, kad tau trūksta tikėjimo! Alicija sako: „Galiausiai pravirkau. Verkiau daug. Kiekvieną dieną.“ *

Vyk šalin kaltės jausmą. Karen buvo 13-os, kai neteko mamos. Ji pasakoja: „Visada  užlipdavau pas mamą jos pabučiuoti ir palinkėti labos nakties. Bet vieną kartą to nepadariau. Ryte mama mirė. Gal ir keista, bet jaučiuosi kalta tiek dėl to, kad neužėjau pas ją tą paskutinį vakarą, tiek dėl visko, kas nutiko rytą. Tėtis tada buvo išvykęs į verslo kelionę ir paprašęs, kad su sese mamą prižiūrėtume. Bet mudvi ilgai miegojome. Kai įėjau į mamos kambarį, ji nebekvėpavo. Pasijutau baisiai, nes, kai tėtis išvyko, jai buvo viskas gerai!“

Gal ir tu, kaip Karen, jautiesi daugiau ar mažiau kaltas, kad kažko nepadarei. Galbūt net kamuoji save galvodamas „jei tik aš...“: „Jei tik aš būčiau prikalbinęs tėtį nueiti pas gydytoją“, „Jei tik aš būčiau užėjusi pas mamą anksčiau“... Jeigu slegia tokios mintys, turėk omenyje, kad apgailestauti dėl dalykų, kuriuos, tavo manymu, būtum galėjęs padaryti kitaip, visiškai normalu. Iš tikrųjų tu ir būtum padaręs kitaip, jei tik būtum žinojęs, kas nutiks. Bet tu nežinojai. Todėl jaustis kaltam nereikėtų. Tu nekaltas dėl mamos ar tėčio mirties! *

Išsikalbėk. Patarlių 12:25 sakoma: „Geras žodis pralinksmina.“ Jei laikysi jausmus savyje, įveikti sielvartą gali  būti sunku. O jei patikimam žmogui širdį išliesi, jis tikriausiai padrąsins tave „geru žodžiu“, kurio tau taip reikia.

Atverk širdį Dievui. Savo jausmus išliejęs maldoje, veikiausiai pasijusi daug geriau (Psalmyno 62:9 [62:8, Brb]). Tai nėra viena iš tų propaguojamų psichologinės savigydos priemonių. Malda tu kreipiesi į „visokios paguodos Dievą, kuris guodžia mus visuose mūsų suspaudimuose“ (2 Korintiečiams 1:3, 4). Viena, per ką Dievas mus guodžia, yra jo Žodis — Biblija (Romiečiams 15:4). Kodėl gi nesusirašius Šventojo Rašto eilučių, kurios tave ypač nuramina? *

Kad skausmas atlėgtų, reikia laiko. O Biblija mums teikia paguodos patikindama, kad Dievo pažadėtame naujajame pasaulyje „nebebus mirties, nebebus nei sielvarto, nei aimanos, nei skausmo“ (Apreiškimo 21:3, 4). Tepadeda ir tau šių pažadų apmąstymas pakelti mamos ar tėčio netektį.

[Išnašos]

BIBLIJOS EILUTĖ

„[Dievas] nušluostys kiekvieną ašarą jiems nuo akių ir nebebus mirties, nebebus nei sielvarto, nei aimanos, nei skausmo. Kas buvo anksčiau, tas praėjo“ (Apreiškimo 21:4)

PATARIMAS

Rašyk dienoraštį. Rašydamas prisiminimus apie tėtį ar mamą gali pajausti didelį palengvėjimą.

AR ŽINOJAI... ?

Ašaros nėra silpnumo ženklas. Netgi tokie stiprūs vyrai kaip Abraomas, Juozapas ir Dovydas netekę brangaus žmogaus verkė (Pradžios 23:2; 50:1; 2 Samuelio 1:11, 12; 19:1 [18:33, Brb]).

VEIKSMŲ PLANAS

Kai netekties skausmą bus sunku pakelti, aš... ․․․․․

Savo tėčio (mamos) šita tema norėčiau paklausti... ․․․․․

KAIP TAU ATRODO?

● Kodėl verta prisiminti malonias akimirkas, praleistas su dabar jau mirusiu tėčiu ar mama?

● Kodėl rašymas gali padėti ištverti netektį?

[Anotacija 112 puslapyje]

„Aš tiesiog užsisklendžiau savyje. Man būtų buvę geriau, jeigu būčiau daugiau apie tai kalbėjęs. Taip būčiau lengviau ištvėręs“ (Deividas)

 [Rėmelis/iliustracija 113 puslapyje]

ŠANTEL

„Mano tėtis sirgo maždaug penkerius metus, jo sveikata vis blogėjo. Kai man buvo šešiolika, jis nusižudė. Po to įvykio mama nuo manęs ir nuo vyresniojo brolio nieko neslėpė. Ji net leido mums dalyvauti priimant sprendimus dėl laidotuvių. Dėl to mums buvo lengviau. Manau, vaikams nepatinka, kad nuo jų viskas slepiama — ypač tokie rimti dalykai. Laikui bėgant apie tėčio mirtį jau galėjau kalbėti atvirai. Kai norėdavosi verkti, tiesiog nueidavau pas draugę ar kur kitur ir ten verkdavau. Mano patarimas toks: jeigu tau reikia apie tai pasikalbėti, kalbėkis su šeimos nariais ar draugais. Savo gedulo neslopink.“

[Rėmelis/iliustracija 113, 114 puslapiuose]

LĖJA

„Kai man buvo devyniolika, mamą ištiko stiprus insultas ir po trejų metų ji mirė. Po jos mirties supratau, kad turiu būti stipri. Tėčiui tik ir betrūko, kad aš palūžčiau. Kai vaikystėje susirgdavau ar šiaip prastai jausdavausi, mama visada būdavo šalia. Prisimenu jos rankos prisilietimą,  kai tikrindavo, ar neturiu karščio. Neretai vis iš naujo suskausta suvokus, kad jos nebėra. Esu linkusi savo jausmus slėpti, bet tai nėra sveika. Todėl kartais peržiūriu nuotraukas — tam, kad save pravirkdyčiau. Taip pat padeda pašnekesiai su draugais. Biblija žada, kad mirusieji bus prikelti ir gyvens žemės rojuje (Jono 5:28, 29). Kai mąstau apie viltį vėl pamatyti mamą — ir apie tai, ką turiu daryti, kad pati ten būčiau, — netekties skausmas nebe toks veriantis.“

[Rėmelis/iliustracija 114 puslapyje]

BETANI

„O kad galėčiau prisiminti save sakančią tėčiui: „Aš tave myliu“! Esu tikra, kad taip sakydavau, bet pati to neprisimenu, kad ir kaip norėčiau. Buvau vos penkerių, kai jis mirė. Mano tėtį miegantį ištiko insultas ir jį skubiai išvežė į ligoninę. Rytą pabudusi sužinojau, kad jis mirė. Kurį laiką kalbėti apie tėtį buvo sunku, bet ilgainiui man ėmė patikti klausytis pasakojimų apie jį — taip daugiau apie jį sužinodavau. Tiems, kas yra netekę tėčio ar mamos, patarčiau atmintyje saugoti kiekvieną kartu praleistą minutę ir užrašyti savo prisiminimus, kad jie neišblėstų. Ir kiek tik galėdami stiprinkite savo tikėjimą, kad kai tėtis ar mama bus prikeltas Dievo naujajame pasaulyje, jūs irgi būtumėte tenai.“

 [Rėmelis 116 puslapyje]

Užduočių lapas

Parašyk

Išvardyk keletą malonių prisiminimų apie savo mirusį tėtį (mamą). ․․․․․

Parašyk, ką norėtum jam (jai) pasakyti, jei galėtum atsukti laiką atgal. ․․․․․

Tarkim, turi jaunesnį brolį (sesę), kuris jaučiasi kaltas dėl tėčio (mamos) mirties. Parašyk, kokiais žodžiais jį (ją) paguostum. (Tai gali padėti, jei ir tave patį slegia kaltės jausmas.) ․․․․․

Išvardyk porą trejetą dalykų, kuriuos norėtum sužinoti apie jau mirusį tėtį (mamą). Paprašyk, kad mama (tėtis) tau apie tai papasakotų. ․․․․․

Perskaityk Apaštalų darbų 24:15. Kaip ten išreikšta viltis padeda tau susitaikyti su tėčio (mamos) mirtimi? ․․․․․

[Iliustracija 115 puslapyje]

Netekties skausmas — tarsi didžiulės bangos, atsiritančios tuomet, kai nesitiki