1, 2. Kodėl Jėzų galime vadinti geru gidu?

 ĮSIVAIZDUOK, kad su patyrusiu gidu vaikštai po nepaprastai gražų miestą. Miestas tau visiškai nepažįstamas. Jame nėra buvę ir tavo draugai, išsiruošę su tavimi į ekskursiją. Todėl gido klausotės labai atidžiai, nepraleisdami nė žodelio. Kartais kas nors iš jūsų neištveria ir užklausia gido apie vieną ar kitą objektą, kurį pamatysite vėliau. Bet gidas nenori nieko atskleisti per anksti — laukia tinkamo momento. Apie naują objektą dažniausiai prabyla tik tada, kai jis jau matomas. Tada supranti, kaip puikiai jis išmano savo darbą — žino, ką ir kada geriausia papasakoti.

² Tikrieji krikščionys tam tikra prasme panašūs į tokius turistus. Mes labai domimės pačiu įspūdingiausiu „miestu su tvirtais pamatais“ — Dievo Karalyste (Hbr 11:10). Būdamas žemėje Jėzus tarsi vedė savo sekėjams ekskursiją po tą „miestą“ — apie Dievo Karalystę paaiškino daug įdomių dalykų. O ar jis atsakė į visus mokinių klausimus? Ar išdėstė jiems viską, ką apie Dievo Karalystę žinojo? Ne. Jėzus kalbėjo: „Dar daug ką turiu jums pasakyti, tačiau kol kas jūs negalite to pakelti“ (Jn 16:12). Jėzus, pats išmintingiausias vadovas, mokinių niekada neapsunkino, neapkrovė žiniomis, kurias suvokti jiems dar buvo per anksti.

3, 4. a) Kokiu būdu Jėzus savo tikruosius sekėjus moko apie Dievo Karalystę šiais laikais? b) Ką šiame skyriuje aptarsime?

³ Žodžius, užrašytus Jono 16:12, Jėzus pasakė paskutinį savo gyvenimo žemėje vakarą. Bet apie Dievo Karalystę savo tikruosius sekėjus jis ketino mokyti ir vėliau. Kokiu būdu? Apaštalams jis pažadėjo: „Tiesos dvasia [...] ves jus į tiesos pilnatvę“ (Jn 16:13). Taigi Jėzus iki pat šiol siunčia savo sekėjams šventąją dvasią ir taip veda į tiesos pilnatvę — reikiamu metu apie Dievo Karalystę moko vis naujų dalykų.

⁴ Panagrinėkime, kaip Jehovos šventoji dvasia padėjo krikščionims vis geriau suprasti įvairius su Dievo Karalyste susijusius dalykus. Pirmiausia aptarsime, kaip buvo  įžvelgta, kada Dievo Karalystė pradėjo valdyti. Paskui pakalbėsime, kaip buvo išsiaiškinta, kas tą Karalystę valdys ir kas bus jos pavaldiniai, taip pat kur tie ir anie gyvens. Ir tada pažiūrėsime, kaip Kristaus sekėjai aiškiau suprato, ką reiškia būti ištikimam Dievo Karalystei.

5, 6. a) Ką Biblijos tyrinėtojai apie Karalystės įkūrimą ir pjūtį manė klaidingai? b) Kodėl tai, kad kai kuriuos dalykus Biblijos tyrinėtojai suprato klaidingai, nereiškia, kad Jėzus jiems nevadovavo?

⁵ Kaip aptarėme 2-ame knygos skyriuje, ne vieną dešimtmetį Biblijos tyrinėtojai skelbė, kad 1914-aisiais išsipildys labai reikšmingos Biblijos pranašystės. Bet ne viską jie suprato teisingai. Iš pradžių Biblijos tyrinėtojai manė, kad Jėzaus paruzija („buvimas čia“) prasidėjo 1874-aisiais, kad valdžią danguje jis gavo 1878-aisiais, o 1914-ųjų spalį Dievo Karalystė bus įkurta galutinai. Pjūtis, jų manymu, turėjo prasidėti 1874-aisiais ir tęstis iki 1914-ųjų, o jos pabaigoje visi pateptieji turėjo būti paimti į dangų. Dabar žinome, kad Biblijos tyrinėtojai nemažai klydo. Tai gal Jėzus jiems nevadovavo? Gal nevedė šventąja dvasia?

⁶ Abejoti nėra pagrindo. Prisiminkime pradžioje minėtą pavyzdį. Jeigu ekskursijos metu turistai patys pasidarytų išvadų apie tai, ką dar tik pamatys, arba jeigu jiems kiltų keistų klausimų, ar tai reikštų, kad gidas juos paliko? Juk ne. Panašiai ir Dievo tarnai kartais per anksti mėgina įžvelgti, kaip Dievas įgyvendins vieną ar kitą savo sumanymą, bet tai nereiškia, kad Jėzus jiems nebevadovauja. Kai atėjus metui šventoji dvasia duoda suprasti, kokia yra tiesa, naują paaiškinimą jie nuolankiai priima (Jok 4:6).

7. Ką Dievo tarnai naujai suprato 1925-aisiais?

⁷ Po 1919-ųjų tikrojo Dievo tarnams tiesa vis labiau ryškėjo. (Perskaityk Psalmyno 97:11.) Pavyzdžiui, 1925-aisiais žurnale Sargybos bokštas pasirodė straipsnis „Naujosios tautos gimimas“. Jame buvo paaiškinta, kad 1914-aisiais išsipildė Apreiškimo 12-ame skyriuje aprašytas regėjimas: „moteris“ danguje „pagimdė kūdikį“ — Kristaus valdomą Karalystę. a Taip pat straipsnyje buvo rašoma, kad karo metu kilęs Jehovos organizacijos narių persekiojimas ir juos užgriuvę vargai — tai akivaizdus įrodymas, jog iš dangaus išmestas Šėtonas, „baisiai įpykęs“ ir žinantis „turįs mažai laiko“ (Apr 12:12).

8, 9. a) Kas Sargybos bokšte buvo paaiškinta apie Dievo Karalystės vaidmenį? b) Kokius klausimus toliau panagrinėsime?

⁸ O kaip buvo išaiškintas Dievo Karalystės vaidmuo? Nuo 1928-ųjų Sargybos bokšte pabrėžiama, kad krikščioniui labiausiai rūpėti turi ne išsigelbėjimas, o Dievo Karalystė. Juk tos Karalystės užduotis pati kilniausia — pašventinti Jehovos vardą, įrodyti, kad Dievo valdžia pati geriausia, ir įvykdyti viską, ką Dievas buvo sumanęs dėl žmonių ateities.

 ⁹ Kas dar, be Kristaus, toje Karalystėje turi valdyti? Kas jos pavaldiniai žemėje? Koks yra svarbiausias Kristaus sekėjų darbas?

10. Ką Biblijos tyrinėtojai jau seniai suprato apie 144 000 Kristaus sekėjų?

¹⁰ Likus keliems dešimtmečiams iki 1914-ųjų, tikrieji krikščionys suprato, kad su Kristumi danguje valdys 144 000 jo sekėjų. b Biblijos tyrinėtojai jau tada šio skaičiaus nelaikė simboliniu. Be to, žinojo, kad pirmieji iš būsimų Jėzaus bendravaldžių gyveno pirmame mūsų eros amžiuje.

11. Ką būsimieji Kristaus „nuotakos“ nariai suprato apie jiems pavestą darbą žemėje?

¹¹ O ką tiems 144 000 pateptųjų, būsimiesiems Kristaus „nuotakos“ nariams, pavesta nuveikti, kol yra žemėje? Biblijos tyrinėtojai pastebėjo, kad Jėzus labai akcentavo evangelizacijos darbą ir siejo jį su pjūtimi (Mt 9:37; Jn 4:35). Kaip jau minėta 2-ame skyriuje, iš pradžių jie manė, kad pjūtis truks 40 metų ir jos pabaigoje pateptieji bus paimti į dangų. Bet praėjus šiam laikotarpiui evangelizacijos veikla nenutrūko, taigi supratimą apie pjūtį reikėjo patikslinti. Dabar žinome, kad pjūtis iš tikrųjų prasidėjo 1914-aisiais. Pirmiausia iš kviečių buvo išrinktos piktžolės — netikri krikščionys atskirti nuo šventąja dvasia pateptų tikrųjų krikščionių. Tada atėjo laikas surinkti tų, kurie valdys danguje, likutį.

12, 13. Ką Jėzus norėjo pabrėžti palyginimais apie dešimt mergelių ir apie talentus?

¹² Nuo pat 1919-ųjų iki šiol Kristaus vadovaujamas ištikimas ir nuovokus vergas ypač pabrėžia evangelizacijos svarbą. Šį darbą savo sekėjams Jėzus pavedė dar pirmame amžiuje (Mt 28:19, 20). Be to, jis paminėjo ir su kokia nuostata jo pateptieji tarnai gautą užduotį turi vykdyti. Palyginimu apie dešimt mergelių Jėzus davė suprasti, kad, norėdami patekti į didįjį vestuvių pokylį danguje, pateptieji privalo būti apdairūs, budrūs (Apr 21:2). O palyginimu apie talentus Jėzus pasakė, kad jo pateptieji tarnai evangelizacijos darbą turi dirbti stropiai (Mt 25:1-30).

 ¹³ Visą pastarąjį šimtmetį pateptieji Kristaus tarnai tokie ir buvo: budrūs ir stropūs. Todėl jie vertai gali tikėtis gauti žadėtąjį apdovanojimą. Bet ar per pjūtį renkami tik Kristaus bendravaldžiai?

14, 15. Apie kokias keturias žmonių grupes buvo aiškinama 1917 metais išleistoje knygoje?

¹⁴ Jau nuo seniai daug kas svarstė, ką galėtų simbolizuoti „milžiniška minia“ (anuomet vadinta „didžiuoju būriu“, „didžiąja minia“), paminėta Apreiškimo 7:9-14. Ir visai nenuostabu, kad iki tol, kol Kristus atskleidė, ką ši pranašystė reiškia iš tikrųjų, nuomonių būta pačių įvairiausių. Kaip stipriai jos skyrėsi nuo to aiškaus supratimo, kurį turime dabar!

¹⁵ Knygoje The Finished Mystery (Užbaigtoji paslaptis), išleistoje 1917-aisiais, buvo teigiama, kad yra „du laipsniai, arba rūšys, dangiškojo išgelbėjimo ir du laipsniai, arba rūšys, žemiškojo išgelbėjimo“. Kokios keturios žmonių grupės turėtos omenyje? Pirmoji — 144 000 Jėzaus bendravaldžių. Antroji grupė — didžioji minia. Buvo manoma, kad tai žmonės, vis dar priklausantys prie įvairių bažnyčių, laikančių save krikščioniškomis. Esą nors jie tikėjimo turėjo, bet stokojo uolumo, todėl danguje turėjo gauti žemesnę padėtį. Trečioji ir ketvirtoji grupės — tie, kurie gyvens žemėje. Tretieji buvo vadinami „senovės vertaisiais“. Tai tokie Jehovos tarnai kaip Abraomas, Mozė ir kiti. Buvo manoma, kad jie vadovaus ketvirtajai grupei — kitiems žemėje gyvensiantiems žmonėms.

16. Kas buvo aiškiau suprasta 1923-iaisiais ir 1932-aisiais?

¹⁶ Kaip šventoji dvasia padėjo Kristaus sekėjams pasiekti tiesos supratimą ir šiuo klausimu? Tiesa aiškėjo palaipsniui. Jau 1923-iaisiais Sargybos bokšte buvo atkreiptas dėmesys į žmones, kurie neturi dangiškojo pašaukimo ir todėl bus žemiški karaliaus Kristaus pavaldiniai. 1932-aisiais (liet. 1932 11 01) žurnale rašyta apie Jonadabą (Jehonadabą). Šis Dievo tarnas kitados suvienijo jėgas su pateptuoju Izraelio karaliumi Jehuvu ir abu drąsiai naikino netikrų dievų garbinimą (2 Kar 10:15-17). Straipsnyje buvo sakoma, kad tokių žmonių kaip Jonadabas yra ir šiais laikais, ir priduriama: „Jehovos Žodis parodo, kad tą klasę jis išgelbės iš Armagedono nelaimių“, ir jie gaus amžinąjį gyvenimą žemėje.

17. a) Kaip tiesa dar labiau paryškėjo 1935-aisiais? b) Kaip ištikimi krikščionys reagavo į naują paaiškinimą, kas yra didžioji minia? (Prašom žiūrėti papildomą informaciją „ Daugelis lengviau atsikvėpė“.)

¹⁷ Tiesa dar labiau paryškėjo 1935-aisiais. Kongrese, surengtame Vašingtone, buvo paaiškinta, kad didžioji minia yra žmonės, gyvensiantys žemėje, — tie, kurie vadinami avimis Jėzaus palyginime apie avis ir ožius (Mt 25:33-40). Toji minia — tai dalis žmonių, vadinamų „kitomis avimis“, apie  kurias Jėzus sakė: „Ir jas turiu atvesti“ (Jn 10:16). Tai paaiškinęs brolis Džozefas Rezerfordas kreipėsi į kongreso dalyvius: „Visi tie, kurie turite viltį amžinai gyventi žemėje, prašom atsistoti.“ Atsistojo daugiau kaip pusė auditorijos! Tada brolis tarė: „Štai didžioji minia!“ Daugelis labai apsidžiaugė pagaliau supratę, kokia jų laukia ateitis.

18. Į ką Kristaus sekėjai tarnyboje sutelkė jėgas ir kokių vaisių tai davė?

¹⁸ Nuo to laiko Jėzaus vadovaujami tikrieji krikščionys sutelkė jėgas rinkti milžinišką minią, tai yra tuos, kurie gyvi pereis didįjį suspaudimą. Iš pradžių jų skaičius neatrodė labai įspūdingai. Dėl to brolis Rezerfordas kartą garsiai pamąstė: „Atrodo, didžioji minia nebus tokia jau didelė.“ Bet dabar mes savo akimis matome, kad taip sakydamas jis klydo. Jehova milžinišką minią labai pagausino. Jėzaus ir šventosios dvasios vedami pateptieji ir „kitos avys“ tapo, paties Jėzaus žodžiais tariant, „viena kaimene“, ganoma „vieno ganytojo“.

19. Ką mes galime daryti, kad milžiniška minia gausėtų?

¹⁹ Dauguma Dievo garbintojų amžinai gyvens rojuje žemėje, valdomi Kristaus ir 144 000 jo bendravaldžių. Kaip gera žinoti šią paprastą Biblijos tiesą! Kristus tarsi patyręs gidas tikrai veda Dievo tautą į tiesos pilnatvę. O koks džiaugsmas dalytis tokia viltimi su žmonėmis, kuriuos sutinkame tarnyboje! Darbuokimės, kiek tik leidžia mūsų aplinkybės, kad milžiniška minia dar labiau gausėtų ir vis daugiau žmonių drauge su mumis šlovintų didingąjį Jehovos vardą! (Perskaityk Luko 10:2.)

20. Iš kokių dalių susideda Šėtono organizacija ir kas privalu tiems, kurie nori būti ištikimi Dievo Karalystei?

²⁰ Dievo tarnams reikėjo geriau suprasti ne tik tiesą apie Karalystę, bet ir ką reiškia būti tai Karalystei ištikimam. 1922-aisiais Sargybos bokšte buvo atskleista, kad egzistuoja dvi organizacijos: Jehovos ir Šėtono, o pastaroji susideda iš trijų dalių: komercijos, religijos ir politikos. Tie, kas nori būti ištikimi Dievo Karalystės Karaliui Jėzui Kristui, privalo likti tyri, tai yra saugotis, kad nebūtų susiję nė su viena Šėtono organizacijos dalimi (2 Kor 6:17). Ką tai reiškia?

21. a) Ką ištikimasis vergas Dievo tarnams nuolat primena dėl stambiojo verslo? b) Kas 1963-iaisiais Sargybos bokšte išaiškinta apie „didžiąją Babelę“?

²¹ Ištikimasis vergas nuolatos primena apie stambiajame versle vyraujantį nesąžiningumą ir perspėja, kad nevalia pasiduoti pasaulį raizgančiam materializmui (Mt 6:24). Taip pat mūsų leidiniuose dažnai kalbama apie Šėtono valdomą religiją. 1963-iaisiais Sargybos bokšte išaiškinta, kad „didžioji Babelė“ vaizduoja ne vien krikščioniškąjį pasaulį, bet visas klaidingas religijas kartu paėmus. 10-ame knygos skyriuje išsamiau aptarsime, kaip Dievas saviesiems tarnams iš įvairiausių tautų ir kultūrų padėjo palikti Babelę, pagelbėjo apsivalyti nuo visų klaidingų jos papročių (Apr 18:2, 4).

22. Kaip per Pirmąjį pasaulinį karą daugelis Biblijos tyrinėtojų suprato paliepimą, užrašytą Romiečiams 13:1?

 ²² O kaip yra su politine Šėtono organizacijos dalimi? Ar tikrieji krikščionys gali dalyvauti tautų karuose ir kitokiuose konfliktuose? Per Pirmąjį pasaulinį karą Biblijos tyrinėtojai iš esmės suprato, kad Kristaus sekėjai negali prisidėti prie žudymo (Mt 26:52). Vis dėlto daug kas manė, kad, vadovaujantis Romiečiams 13:1, kur liepiama klausyti „viršesnių valdžių“, privalu eiti į kariuomenę, dėvėti kariškas uniformas ir net nešiotis ginklą; esą svarbiausia — nešauti į žmogų, o, išgirdus įsakymą žudyti priešą, kulką paleisti į orą.

23, 24. Kaip Kristaus sekėjai Romiečiams 13:1 žodžius suprato per Antrąjį pasaulinį karą ir kaip vėliau jų supratimas buvo dar kartą pakoreguotas?

²³ Bet 1939-aisiais prasidedant Antrajam pasauliniam karui Sargybos bokšte buvo smulkiai aptarta, ką reiškia būti neutraliam. Straipsnyje aiškiai pasakyta, kad Kristaus sekėjai išvis neturi dalyvauti jokiuose Šėtono pasaulio tautų konfliktuose. Toks perspėjimas buvo pačiu laiku. Jam paklusdami krikščionys apsisaugojo nuo didžiulės kraujo kaltės — kaltės, kurią užsitraukė kare dalyvavusios tautos. Įdomu, kad nuo 1929-ųjų mūsų leidiniuose aiškinta, jog Romiečiams 13:1 minimos viršesnės valdžios yra visai ne pasaulietinės vadovybės, o Jehova ir Jėzus. Supratimą šioje srityje dar reikėjo koreguoti.

²⁴ Šventoji dvasia Dievo tarnams šį dalyką davė perprasti 1962-aisiais. Tų metų žurnalo Sargybos bokštas lapkričio  15-osios ir gruodžio 1-osios numeriuose buvo išspausdinti straipsniai apie Laiško romiečiams 13 skyriaus 1—7 eilutes. Pagaliau Kristaus sekėjai suvokė, ką reiškia paklusti ir viršesnėms valdžioms, ir Aukščiausiajam — Jehovai. Kadaise Jėzus apie tai kalbėjo: „Atiduokite, kas Cezario — Cezariui, o kas Dievo — Dievui“ (Lk 20:25). Dabar tikrieji krikščionys supranta, kad viršesnės valdžios yra šio pasaulio vadovybės ir kad krikščionys turi būti joms klusnūs. Bet ne absoliučiai. Jeigu tokia vadovybė reikalautų daryti ką nors, kas prieštarautų Jehovos įstatymams, arba lieptų kurio nors Dievo nurodymo nevykdyti, atsakytume lygiai kaip kadaise apaštalai: „Privalu klausyti Dievo, o ne žmonių“ (Apd 5:29). Apie tai, kaip tikrieji krikščionys pasaulio konfliktuose laikėsi neutralumo, daugiau pakalbėsime 14-ame skyriuje.

25. Už kokias tiesas apie Dievo Karalystę esi dėkingas mūsų vadovui Kristui?

²⁵ Kiek daug Kristaus sekėjai sužinojo apie Dievo Karalystę per pastaruosius šimtą metų! Dabar mums aišku, kada ji buvo įkurta, koks svarbus jos vaidmuo, taip pat suprantame, kad ateityje dalis Dievui atsidavusių žmonių gyvens su Kristumi danguje, o kiti bus Karalystės pavaldiniai žemėje. Žinome ir ką reiškia būti ištikimam Dievo Karalystei, suvokiame, kad būtina, kiek įmanoma, klausyti pasaulietinių valdžių. Pamąstyk: ar žinotum šias brangias tiesas, jei Jėzus Kristus nebūtų vedęs ištikimojo vergo į tiesos pilnatvę? ar kas nors būtų tau visa tai iki galo išaiškinęs? Kokia palaima turėti tokį patyrusį gidą — Kristų, savo sekėjams vadovaujantį Dievo šventąja dvasia!