1, 2. a) Kodėl mes deramai vadinamės Dievo Karalystės piliečiais? b) Kodėl Jehovos tarnams kartais tenka kovoti už teisę laisvai garbinti Dievą?

 AR TU esi Dievo Karalystės pilietis? Jeigu esi Jehovos liudytojas, tada taip. O kuo savo pilietybę įrodytum? Mūsų pilietybę patvirtina ne pasas ar koks kitas dokumentas, o faktas, kad garbiname Jehovą — tikrąjį Dievą. Bet garbinti — tai ne vien tikėti. Kad būtume tikri Dievo Karalystės piliečiai, privalome ir paklusti jos įstatymams. Tai turi matytis iš viso mūsų gyvenimo, pavyzdžiui, iš to, kaip auklėjame vaikus, netgi iš to, koks gydymas mums priimtinas ir koks nepriimtinas.

² Deja, šiandieniniame pasaulyje mūsų pilietybė ir noras paklusti dangiškajai vadovybei ne visada gerbiami. Kai kurių šalių valdžia mėgina apriboti mūsų galimybes garbinti Dievą, netgi bando mūsų veiklą užgniaužti. Kartais dėl teisės laikytis Dievo Karalystės įsakymų Kristaus pavaldiniams tenka gerokai pakovoti. Bet tai nė kiek neturėtų stebinti. Bibliniais laikais Jehovos tauta irgi ne kartą kovojo, kad galėtų netrukdomai garbinti Jehovą.

3. Kokia grėsmė Dievo tautai buvo iškilusi karalienės Esteros dienomis?

³ Štai Esteros dienomis tikrojo Dievo tarnams kovoti prireikė net už savo išlikimą. Kodėl jiems grėsė žūtis? Aukščiausias Persijos pareigūnas Hamanas karaliui Ahasverui pasiūlė išžudyti visus karaliaus valdose gyvenančius žydus, nes jie laikosi „įstatymų, kurie skiriasi nuo visų kitų tautų įstatymų“ (Est 3:8, 9, 13). Jehova savo garbintojų neapleido. Kai Estera ir Mordechajas kreipėsi į Persijos karalių su prašymu apginti jų tautą, Dievas palankiai nuteikė karaliaus širdį (Est 9:20-22).

4. Ką šiame skyriuje aptarsime?

⁴ Ar kas nors panašaus yra įvykę mūsų laikais? Kaip jau aptarėme ankstesniame skyriuje, pasaulietinės valdžios kartais imasi veiksmų prieš Jehovos liudytojus. Šiame skyriuje apžvelgsime, kaip buvo nusitaikyta į mūsų teisę laisvai garbinti Dievą. Dėmesį sutelksime į: 1) teisę  būti oficialiai pripažintiems ir turėti savo įsitikinimus; 2) teisę rinktis gydymą, neprieštaraujantį Biblijos principams; 3) tėvų teisę auklėti vaikus skiepijant Jehovos mokymą. Kiekvienu atveju pamatysime, kaip Kristaus valdomos Karalystės piliečiai gynė savo pilietybę ir kaip kovoje jiems padėjo Jehova.

5. Kuo tikriesiems krikščionims naudingas teisinis pripažinimas?

⁵ Ar tam, kad galėtume garbinti Jehovą, mums būtinas valstybės, kurioje gyvename, teisinis pripažinimas? Ne, bet jeigu mūsų organizacija oficialiai pripažinta, tarnauti Dievui lengviau. Tada galime laisvai rinktis savo susirinkimų ir suvažiavimų salėse, spausdinti ar įvežti į šalį krikščionišką literatūrą, taip pat niekieno netrukdomi ir nesislėpdami galime skelbti gerąją naujieną. Daugelyje šalių Jehovos liudytojų organizacija yra legaliai registruota ir naudojasi tomis pačiomis teisėmis, kaip ir kitos registruotos religinės organizacijos. O kaip tada, jei vyriausybė mūsų organizaciją registruoti atsisako arba mėgina suvaržyti pagrindines mūsų laisves?

6. Kokių sunkumų penktojo dešimtmečio pradžioje Jehovos liudytojai patyrė Australijoje?

⁶ Australija. XX amžiaus penktojo dešimtmečio pradžioje Australijos generalgubernatorius pareiškė, kad mūsų nuostata laikytis neutralumo trukdo organizuoti krašto apsaugos sistemą. Jehovos liudytojų draugija buvo uždrausta. Broliai nebegalėjo rengti sueigų, eiti į tarnybą, sustabdyta Betelio veikla, konfiskuotos susirinkimų salės. Niekam nebuvo galima netgi turėti mūsų leidinių. Kelerius metus išbuvę pogrindyje Australijos liudytojai palengvėjimo sulaukė 1943-iaisiais. Tų metų birželio 14 dieną Australijos Aukščiausiasis Teismas draudimą atšaukė.

7, 8. Papasakok, kaip už tikėjimo laisvę jau daug metų kovoja mūsų broliai Rusijoje.

⁷ Rusija. Valdant komunistiniam režimui, Jehovos liudytojų veikla šalyje buvo draudžiama. Bet 1991-aisiais mūsų organizacija oficialiai įregistruota. Sovietų Sąjungai suirus, 1992-aisiais Jehovos liudytojai teisiškai pripažinti ir Rusijos Federacijoje. Bet netrukus staigus mūsų organizacijos narių augimas šioje šalyje suerzino kai kuriuos priešininkus, ypač tuos, kurie susiję su Rusijos stačiatikių bažnyčia. Nuo 1995-ųjų iki 1998-ųjų priešininkai Jehovos liudytojams iškėlė penkias baudžiamąsias bylas. Nė vienoje iš jų kaltintojai nesugebėjo pateikti jokių liudytojų kaltės įrodymų. Priešininkai nenurimo ir 1998-aisiais padavė teismui dar vieną skundą. Pirmos instancijos  teisme liudytojai bylą laimėjo, bet 2001 metų gegužę apeliaciniame teisme priimtas broliams nepalankus sprendimas. Spalio mėnesį bylą pradėta nagrinėti iš naujo. 2004-aisiais paskelbtas galutinis teismo sprendimas — likviduoti Maskvoje registruotą Jehovos liudytojų juridinį asmenį ir jo veiklą uždrausti.

⁸ Kilo persekiojimų banga. (Perskaityk 2 Timotiejui 3:12.) Liudytojus imta įžeidinėti, užpuldinėti. Konfiskuota religinė literatūra, pasidarė beveik neįmanoma pasistatyti salę ar išsinuomoti patalpą sueigoms. Nesunku įsivaizduoti, kaip mūsų broliai ir seserys turėjo jaustis. Liudytojai jau buvo kreipęsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT) 2001-aisiais; 2004-aisiais savo skundą jie papildė. Sprendimą EŽTT paskelbė 2010 metais. Teismas pareiškė, kad Rusijos veiksmuose įžvelgia religinę netoleranciją, o liudytojų veiksmuose jokios nusikalstamos veikos nerado, todėl nemato priežasčių palaikyti sprendimų, priimtų žemesnės instancijos teismuose. Be to, teismo nuomone, liudytojų veiklos uždraudimas buvo tyčinis jų teisių pažeidimas. Liudytojų teisę į tikėjimo laisvę šis teismas apgynė. Nors į EŽTT sprendimą Rusijos valdžios institucijos atitinkamai nesureagavo, ši pergalė Rusijoje gyvenantiems Dievo tarnams įkvėpė drąsos.

9—11. Kokias kovas Jehovos liudytojai kovojo Graikijoje ir kokių pasiekta rezultatų?

⁹ Graikija. 1983-iaisiais Titas Manusakis Kretoje, Herakliono mieste, išsinuomojo patalpą mažos Jehovos liudytojų grupės sueigoms (Hbr 10:24, 25). Tačiau netrukus stačiatikių kunigas padavė policijai skundą prašydamas neleisti liudytojams ten rengti savo sueigų. Kodėl? Vien todėl, kad liudytojų įsitikinimai kitokie. Titui Manusakiui ir trims kitiems liudytojams buvo iškelta byla. Jiems paskirtos baudos ir dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Liudytojai tokį teismo sprendimą laikė savo tikėjimo laisvės suvaržymu, todėl bylą svarstyti pateikė aukštesnės instancijos teismams, galiausiai — EŽTT.

¹⁰ 1996-aisiais EŽTT priėmė sprendimą, kuris tikrojo Dievo garbintojų priešininkams buvo labai netikėtas. Teismas nustatė, kad „Jehovos liudytojai atitinka „žinomos religijos“ apibrėžimą, pateikiamą Graikijos įstatymuose“, ir kad žemesnės instancijos teismų sprendimai „turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjų tikėjimo laisvei“. Be to, teismo teigimu, Graikijos valdžia neturi teisės „spręsti, ar asmens religiniai įsitikinimai arba jų išpažinimo būdai yra teisingi“. Liudytojams paskirtos bausmės buvo panaikintos ir jų tikėjimo laisvė apginta.

 ¹¹ Ar po šios pergalės liudytojai Graikijoje jau galėjo būti ramūs? Deja, ne. Po beveik dvylika metų užtrukusio proceso 2012-aisiais paskelbtas sprendimas panašioje byloje, iškeltoje Kasandrijoje. Šįkart viskas prasidėjo nuo vieno stačiatikių vyskupo skundo. Valstybės Taryba, tai yra aukščiausias Graikijos administracinis teismas, priėmė Dievo tarnams palankų sprendimą. Sprendime remiamasi Graikijos Konstitucijos laiduojama teise į tikėjimo laisvę ir atmetamas tvirtinimas, esą Jehovos liudytojai nėra žinoma religija. Teismas pareiškė, kad Jehovos liudytojų „doktrinos nėra įslaptintos, taigi jie išpažįsta žinomą religiją“. Maža Kasandrijos bendruomenė džiaugiasi, kad dabar gali rengti sueigas nuosavoje salėje.

12, 13. Kaip Prancūzijoje priešininkai mėgino Dievo tautą varginti įstatymais ir kuo tai baigėsi?

¹² Prancūzija. Kai kurie Dievo tautos priešininkai griebiasi senos taktikos — „kankina įstatymais“. (Perskaityk Psalmyno 94:20.) Pavyzdžiui, XX amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje Prancūzijos mokesčių inspekcija inicijavo juridinio asmens Association Les Témoins de Jéhovah (ATJ), kuriuo šioje šalyje naudojasi Jehovos liudytojai, auditą. Finansų ministras atskleidė, koks tikrasis šio patikrinimo tikslas: „Auditas galėjo baigtis teisine likvidacija arba baudžiamąja byla [...], kuri tikriausiai būtų destabilizavusi arba privertusi nutraukti draugijos veiklą mūsų šalyje.“ Nors audito metu jokių pažeidimų nenustatyta, mokesčių inspekcija pareikalavo iš ATJ mokėti labai didelį mokestį. Dėl tokio mokesčio mūsų broliams būtų reikėję uždaryti organizacijos filialą ir parduoti jo pastatus. Prancūzijos Jehovos liudytojams tai buvo stiprus smūgis, bet jie nepasidavė. Liudytojai tokiam neteisingam elgesiui pasipriešino, ir jų byla 2005-aisiais pasiekė EŽTT.

¹³ Teismas sprendimą paskelbė 2011 metų birželio 30 dieną. Jame buvo sakoma, kad dėl kiekvienam garantuojamos teisės į tikėjimo laisvę vyriausybė neturėtų vertinti, ar religiniai įsitikinimai arba jų išpažinimo būdai yra teisingi, išskyrus kraštutinius atvejus. Toliau sprendime rašoma: „Apmokestinus [...] draugija neteko savo pagrindinių lėšų ir taip buvo užkirstas kelias tikintiesiems laisvai praktikuoti savo tikėjimą.“ Teismas vienbalsiai priėmė Jehovos liudytojams palankų sprendimą. Jehovos tarnų džiaugsmui, Prancūzijos vyriausybė grąžino iš ATJ konfiskuotas lėšas su palūkanomis ir panaikino filialo nuosavybės areštą.

14. Kaip prie kovos už tikėjimo laisvę gali prisidėti ir tu?

 ¹⁴ Taigi tikrieji krikščionys, kaip kitados Estera su Mordechaju, kovoja už teisę garbinti Jehovą taip, kaip jis įsakė (Est 4:13-16). Ar prie tokių kovų gali prisidėti ir tu? Nuolat melskis už savo brolius ir seseris, patiriančius persekiojimus ir kitokią neteisybę. Tavo maldos jiems labai reikalingos. (Perskaityk Jokūbo 5:16.) Ar Jehova į tokias maldas atsako? Mūsų pergalės įvairiuose teismuose byloja, kad tikrai taip (Hbr 13:18, 19).

15. Koks yra Dievo tarnų požiūris į kraujo naudojimą gydymo tikslais?

¹⁵ Kaip jau kalbėjome 11-ame skyriuje, Dievo Karalystės piliečiai aiškiai suprato Biblijos priesaką dėl kraujo ir todėl nepriima dažnai taikomo gydymo metodo — kraujo perpylimo (Pr 9:5, 6; Kun 17:11; perskaityk Apaštalų darbų 15:28, 29). Vis dėlto ir sau, ir savo artimiesiems mes norime paties geriausio gydymo. Mums tik rūpi, kad jis neprieštarautų Dievo įstatymams. Daugelio šalių aukščiausieji teismai pripažįsta, kad pacientai, remdamiesi savo sąžine ir religiniais įsitikinimais, turi teisę patys apsispręsti, kokios medicininės procedūros jiems priimtinos. Bet kai kur šiuo klausimu Dievo tarnams teko susidurti su nemažais sunkumais. Štai keli pavyzdžiai.

16, 17. Kokia medicininė procedūra mūsų seseriai Japonijoje buvo atlikta be jos sutikimo ir kaip Jehova atsakė į jos maldas?

¹⁶ Japonija. Misaei Takedai, 63-ejų metų namų šeimininkei, reikėjo rimtos operacijos. Norėdama likti ištikima Dievo Karalystės įstatymams ji paaiškino gydytojui, kad jai nepriimtinas kraujo perpylimas. Bet po kelių mėnesių sesuo Takeda apstulbo sužinojusi, kad kraujo perpylimas per operaciją vis dėlto buvo atliktas. Kadangi jautėsi smarkiai apgauta, ji 1993 metų birželį gydytojams ir ligoninei pareiškė ieškinį. Ši kukli, švelni moteris turėjo nepajudinamą tikėjimą. Nors buvo silpnos sveikatos, pilnutėlėje teismo salėje ji daugiau kaip valandą drąsiai kalbėjo iš liudininkų tribūnos. Paskutinį kartą teisme ji liudijo likus mėnesiui iki mirties. Koks tvirtas buvo jos nusiteikimas! Sesuo Takeda pasakojo, kad ji nuolat maldaudavo Dievą palaiminti šią kovą. Ji buvo įsitikinusi, kad Jehova į maldas atsakys. Ar taip ir buvo?

¹⁷ Praėjus trejiems metams po sesers Takedos mirties Japonijos Aukščiausiasis Teismas priėmė jai palankų sprendimą. Teismas pripažino, kad į konkretų jos pageidavimą privalėjo būti atsižvelgta ir kraujo perpylimas neturėjo būti daromas. 2000-ųjų vasario 29 dienos sprendime sakoma, kad tokiais atvejais asmens teisė apsispręsti  privalo būti gerbiama. Kiek daug davė sesers Takedos ryžtas kovoti už teisę rinktis gydymą pagal savo sąžinę! Dabar Jehovos liudytojai visoje Japonijoje gali būti tikri, kad kraujo perpylimas prievarta jiems nebus atliekamas.

18—20. a) Kokius sprendimus Argentinos teismai priėmė dėl dokumente išdėstytos asmens nuostatos atsisakyti kraujo? b) Kaip mes galime parodyti, kad paklūstame Kristaus vadovavimui?

¹⁸ Argentina. Kaip Dievo Karalystės piliečiai gali pasiruošti tokiems atvejams, kai sprendimą dėl jų gydymo reikia priimti jiems esant be sąmonės? Svarbu užpildyti ir nešiotis specialų dokumentą. Pablas Albarasinis tokį dokumentą visada laikė prie savęs. 2012-ųjų gegužę jį ištiko nelaimė — per vieną pasikėsinimą apiplėšti jis atsitiktinai buvo šalia ir jį kelis kartus peršovė. Į ligoninę brolis buvo išvežtas be sąmonės, taigi savo nuostatos dėl kraujo perpylimo pats paaiškinti negalėjo. Laimei, jis turėjo užpildytą medicininių nurodymų dokumentą Neterminuotas valios pareiškimas ir atstovo įgaliojimas, kurį buvo pasirašęs prieš ketverius metus. Nors kai kurie specialistai manė, kad be kraujo perpylimo pacientas mirs, ligoninės personalas nutarė gerbti jo nuostatą. Bet čia įsikišo Pablo tėvas. Jis nėra Jehovos liudytojas, todėl parūpino teismo leidimą nepaisyti sūnaus pageidavimo.

¹⁹ Pablo žmonos įgaliotas asmuo tuojau pateikė apeliacinį skundą. Po kelių valandų apeliacinis teismas panaikino žemesnės instancijos teismo sprendimą ir nurodė, kad medicininiame dokumente išdėstytus paciento pageidavimus būtina gerbti. Pablo tėvas iškart kreipėsi į Argentinos Aukščiausiąjį Teismą. Vis dėlto ir šis teismas nerado „priežasčių abejoti, kad [Pablo dokumentas, išreiškiantis jo nenorą priimti kraujo perpylimą] buvo užpildytas blaiviu protu ir laisva valia“. Sprendime dar sakoma: „Kiekvienas apsispręsti sugebantis suaugęs žmogus gali iš anksto duoti nurodymų dėl savo sveikatos priežiūros ir turi teisę priimti arba atmesti tam tikras medicinines procedūras [...]. Už jo gydymą atsakingas gydytojas šių nurodymų privalo laikytis.“

²⁰ Dabar brolis Albarasinis jau pasveikęs. Abu su žmona jie labai džiaugiasi, kad laiku užpildė medicininių nurodymų dokumentą ir taip parodė, kad paklūsta Karaliaus Kristaus vadovavimui. Ar tu ir tavo šeimos nariai esate užpildę šį svarbų dokumentą?

21—24. a) Kodėl sesuo Eipril kreipėsi į teismą ir kokį sprendimą Kanados Aukščiausiasis Teismas jos byloje priėmė? b) Ko iš šios istorijos gali pasimokyti Jehovai tarnaujantys jaunuoliai?

²¹ Kanada. Paprastai teismai pripažįsta tėvų teisę parinkti gydymo būdą savo vaikams. Kai kuriais atvejais teismuose netgi buvo nutarta, kad reikia gerbti ir pačių nepilnamečių sprendimus dėl gydymo, jei vaikas yra pakankamai  subrendęs. Panašiai buvo su Eipril Kadore. Būdama keturiolikos Eipril dėl smarkaus vidinio kraujavimo pateko į ligoninę. Prieš kelis mėnesius ji buvo užpildžiusi medicininių nurodymų dokumentą, kuriuo pareiškė, kad kraujo perpylimas jai nepriimtinas net ir kritišku atveju. Jos gydytojas nutarė nepaisyti aiškiai išdėstytos Eipril valios ir gavo teismo leidimą perpilti kraują. Buvo perpilti trys vienetai raudonųjų kraujo kūnelių. Pasak pačios Eipril, tada ji jautėsi lyg būtų išprievartauta.

²² Eipril su tėvais nutarė teisingumo ieškoti teisme. Po dvejų metų byla pasiekė Kanados Aukščiausiąjį Teismą. Nors teismas nesutiko su Eipril teiginiu, kad įstatymas, dėl kurio jai buvo priverstinai padarytas kraujo perpylimas, prieštarauja Konstitucijai, vis dėlto nutarė kompensuoti jai teismo išlaidas ir priėmė sprendimą, naudingą visiems nepilnamečiams, kurie nori patys apsispręsti dėl  savo gydymo. Sprendime sakoma: „Kalbant apie gydymą, vaikams iki 16 metų turėtų būti leidžiama pamėginti įrodyti, kad jų požiūris į tam tikrą gydymo procedūrą yra pagrįstas savarankišku mąstymu ir branda.“

²³ Ši byla reikšminga dėl to, kad Aukščiausiasis Teismas palietė nepilnamečių konstitucinių teisių klausimą. Iki tol teismai Kanadoje galėdavo duoti leidimą atlikti tam tikrą medicininę procedūrą vaikams iki 16 metų, jei manydavo, kad toks gydymas vaikui būtinas. Bet po sprendimo Eipril byloje teismai nebegali prievarta skirti jokio gydymo vaikams iki 16 metų, jeigu pirmiau nedavė vaikui galimybės įrodyti, kad jis pakankamai subrendęs apsispręsti pats.

²⁴ Ar vertėjo net trejus metus kovoti šią teisinę kovą? Eipril nė kiek neabejoja: „Labai džiaugiuosi žinodama, kad bent kiek pašlovinau Dievo vardą ir parodžiau, kad Šėtonas melagis.“ Dabar Eipril sveikata gera. Ši sesuo tarnauja reguliariąja pioniere. Jos atvejis — tai pavyzdys, kaip jaunuoliai gali viešai parodyti esantys tikri Dievo Karalystės piliečiai (Mt 21:16).

25, 26. Kokių nesutarimų tarp tėvų gali iškilti po skyrybų?

²⁵ Jehova tikisi, kad tėvai vaikus auklės taip, kaip jis moko (Įst 6:6-8; Ef 6:4). Tai didelė atsakomybė. Šį priesaką vykdyti pasidaro ypač nelengva, jeigu tėvai išsiskiria. Tėčio ir mamos požiūris, kaip auklėti vaiką, gali nesutapti. Pavyzdžiui, liudytojas tėtis ar mama nori vaikams skiepyti krikščioniškus mokymus, bet antroji pusė su tuo nesutinka. Tiesa, liudytojai supranta, kad skyrybos nutraukia vedybinius saitus, bet ne vaiko ryšį su tėvais.

²⁶ Kartais tas iš tėvų, kuris nėra liudytojas, mėgina prisiteisti vaiko globą, kad galėtų formuoti jo religines pažiūras. Kai kurie bando įrodyti, kad vaikas, auklėjamas kaip Jehovos liudytojas, yra traumuojamas. Čia nuskamba įvairūs argumentai, pavyzdžiui, kad vaikui nebus leidžiama švęsti gimtadienių, kitų švenčių, taip pat kad ištikus nelaimei nebus leidžiama daryti „būtino“ kraujo perpylimo. Laimei, dauguma teismų rūpinasi vaiko gerove, o ne imasi spręsti, ar kurio iš tėvų religija yra bloga. Aptarkime keletą pavyzdžių.

27, 28. Koks buvo Ohajo valstijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas dėl Jehovos liudytojų vaikų religinio auklėjimo?

²⁷ Jungtinės Amerikos Valstijos. 1992-aisiais Ohajo valstijos Aukščiausiąjį Teismą pasiekė byla, kurioje tėtis tvirtino, kad jo sūnus, augdamas su mama Jehovos liudytoja,  patirs žalą. Žemesnės instancijos teismas su tėčio tvirtinimu sutiko ir sūnaus globą priteisė jam. Mamai Dženifer Peiter leista su vaiku matytis, bet uždrausta jį „mokyti Jehovos liudytojų įsitikinimų ir bet kokia forma juos diegti“. Šį teismo sprendimą buvo galima interpretuoti labai įvairiai. Galėjo net atrodyti, kad seseriai Peiter išvis nevalia su savo sūnumi kalbėtis apie Bibliją arba joje randamas dorovės normas. Toks teismo sprendimas Dženifer tiesiog pribloškė. Bet, pasak jos pačios, ji mokėsi kantrybės ir laukė Jehovos įsikišimo. Sesuo prisimena: „Jehova visada buvo šalia.“ Jos advokatė, padedama Jehovos organizacijos, pateikė apeliacinį skundą Ohajo valstijos Aukščiausiajam Teismui.

²⁸ Šis teismas nesutiko su žemesnės instancijos teismo sprendimu ir pareiškė, kad „tėvai turi neginčijamą teisę ugdyti savo vaikus, įskaitant ir teisę perduoti dorovines bei religines pažiūras“. Kaip teigiama sprendime, jeigu nėra jokių įrodymų, kad Jehovos liudytojų religinis auklėjimas traumuotų vaiką fiziškai ar psichologiškai, teismas neturi teisės atimti vaiko globos motyvuodamas mamos religiniais įsitikinimais. Teismas nerado jokių  įrodymų, kad liudytojų mokymai galėtų vaikui kaip nors pakenkti.

29—31. Kodėl sesuo Anita Hansen neteko dukrelės globos ir ką šioje byloje nutarė Danijos Aukščiausiasis Teismas?

²⁹ Danija. Panašioje situacijoje atsidūrė sesuo Anita Hansen. Jos buvęs vyras kreipėsi į teismą prašydamas jam priskirti septynerių metukų dukrelės Amandos globą. Nors žemesnysis teismas 2000-aisiais globą priteisė seseriai Hansen, Amandos tėtis padavė apeliaciją aukštesniajam teismui. Čia jis bylą laimėjo — dukrelės globą išsikovojo. Teismo teigimu, tėvas dukros religiniu auklėjimu pasirūpins geriau. Sesuo Hansen neteko Amandos globos iš esmės vien todėl, kad yra Jehovos liudytoja.

³⁰ Šis išmėginimas seserį Hansen taip prislėgė, kad kartais ji nebežinodavo net ką sakyti maldoje. „Bet labai guodė mintys iš Romiečiams 8:26, 27, — prisimena ji. — Visada jaučiau, kad Jehova supranta, kas yra mano širdyje. Žinojau, kad aš jam rūpiu ir kad jis visada šalia.“ (Perskaityk Psalmyno 32:8; Izaijo 41:10.)

³¹ Sesuo Hansen padavė apeliacinį skundą Danijos Aukščiausiajam Teismui. Šis teismas nutarė: „Vaiko globos klausimas turi būti sprendžiamas įvertinus, kas būtų geriausia pačiam vaikui.“ Teismas dar pridūrė, kad sprendimas dėl globos turi būti priimtas remiantis ne Jehovos liudytojų „doktrinomis ir požiūriu“, o tuo, kaip kiekvienas iš tėvų elgiasi konfliktinėse situacijose. Sesers Hansen džiaugsmui, teismas pripažino, kad auklėti Amandą ji sugebės, ir dukrelės globą sugrąžino.

32. Kaip Europos Žmogaus Teisių Teismas apgynė Jehovos liudytojus nuo diskriminacijos?

³² Kitos Europos šalys. Kai kurios kovos dėl vaiko globos pasiekė net Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT). Dviejose bylose EŽTT pripažino, kad šalių teismai priėmė Jehovos liudytojams nepalankų sprendimą vien dėl jų religinių įsitikinimų. EŽTT tai pavadino diskriminacija ir pareiškė, kad tarp tėvų „daryti skirtumą tik dėl kitokio jų tikėjimo — nepriimtina“. Viena mama Jehovos liudytoja, kuriai EŽTT priėmė palankų sprendimą, sakė: „Kai mane apkaltino savo vaikų traumavimu, buvo labai skaudu, nes dėl jų stengiausi kiek galėjau — auklėjau juos krikščioniškai.“

33. Kaip liudytojai, turintys vaikų, gali pritaikyti principą iš Filipiečiams 4:5?

³³ Žinoma, Jehovos liudytojai, kovodami dėl teisės skiepyti savo vaikams Biblijos mokymus, stengiasi būti supratingi. (Perskaityk Filipiečiams 4:5.) Kaip jie turi teisę mokyti vaiką Dievo įstatymų, taip ir antrasis iš vaiko tėvų, jei nori, turi teisę jį ugdyti. O kiek rimtai liudytojai žiūri į atsakomybę auklėti savo atžalas?

34. Ko krikščionys gali pasimokyti iš Nehemijo laikų žydų?

 ³⁴ Geras pavyzdys yra Nehemijo laikų žydai. Jie su užsidegimu atstatinėjo Jeruzalės sienas, nes žinojo, kad tik taip apsaugos ir save, ir savo šeimas nuo priešiškų tautų. Nehemijas Jeruzalės gyventojus ragino: „Kovokite už savo brolius, sūnus ir dukteris, žmonas ir šeimos židinį“ (Neh 4:8 [4:14]). Žydai buvo pasiruošę kovoti dėl saviškių. Panašiai ir dabar Jehovos liudytojai su užsidegimu moko savo vaikus tiesos kelio. Jie supranta, kad vaikams įtaką daro visa jų aplinka: mokykla, kaimynai, žiniasklaidos priemonės. Tėvai, būkite visada pasiruošę kovoti už savo sūnus ir dukteris, kad jie saugiai augtų ir dvasiškai klestėtų.

35, 36. Ką gero duoda Jehovos liudytojų teisinės kovos už tikėjimo laisvę ir kuo mes neabejojame?

³⁵ Jehova per visą šiuolaikinę organizacijos istoriją rėmė savo tarnus teisinėse kovose už tikėjimo laisvę. Šios kovos tapo geru liudijimu ir teismams, ir visuomenei (Rom 1:8). Nors giname savo pačių pilietines teises, mūsų pergalės būna naudingos ir kitiems žmonėms. Bet mes nesiekiame socialinių reformų nei norime pasirodyti teisuoliais. Labiausiai mums rūpi teisiškai įtvirtinti tikrąjį tikėjimą. (Perskaityk Filipiečiams 1:7.)

³⁶ Visada prisiminkime mūsų brolius ir seseris, kovojusius teismuose už tai, kad galėtume nekliudomai garbinti Jehovą. Jų tvirtą tikėjimą ir ištikimybę Dievui laikykime sau pavyzdžiu. Niekada neabejokime, kad Jehova remia savo tarnus ir teikia jėgų vykdyti jo valią (Iz 54:17).