Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

18 SKYRIUS

Kaip Dievo Karalystės veikla finansuojama

Kaip Dievo Karalystės veikla finansuojama

TRUMPAI

Kodėl ir kokiais būdais Jehovos tarnai finansiškai remia Karalystės veiklą.

1, 2. a) Ką brolis Raselas atsakė dvasininkui, klaususiam apie Biblijos tyrinėtojų veiklos finansavimą? b) Ką šiame skyriuje aptarsime?

 KARTĄ brolį Raselą užkalbino vienas reformatų dvasininkas. Jis norėjo sužinoti, iš kur Biblijos tyrinėtojai gauna lėšų savo veiklai.

 — Mes niekada nedarome rinkliavų, — paaiškino brolis.

 — Tai iš kur gaunate pinigų? — paklausė dvasininkas.

 — Pasakysiu tiesą, bet jums tikriausiai bus sunku tuo patikėti, — atsakė brolis Raselas. — Kai žmonės ateina į mūsų susirinkimus, jiems po nosimi nepakišama jokia pintinė. Bet jie patys mato, kad viskam reikia lėšų. Tada sau sako: „Šita salė turėtų nemažai kainuoti. [...] Gal ir aš galėčiau kuo nors prisidėti?“

 Iš dvasininko žvilgsnio matėsi, kad jis nepatikėjo.

 — Sakau jums gryną tiesą, — tęsė brolis. — Žmonės tikrai manęs klausia: „Gal ir aš galėčiau kuo nors prisidėti?“ Kai žmogus yra palaimintas ir kažkiek turi, pats nori tai panaudoti dėl Viešpaties. O jeigu jis nieko neturi, argi mes galime jį įkalbinėti duoti? a

2 Brolis Raselas sakė „gryną tiesą“. Tikrojo Dievo tarnai jo garbinimą nuo seniausių laikų noriai remia. Šiame skyriuje prisiminsime tokio savanoriškumo pavyzdžių iš Biblijos ir apžvelgsime šį tą iš mūsų šiuolaikinės istorijos. Kai kalbėsime, kaip Dievo Karalystės veikla remiama šiandien, kiekvienas pamąstykime: kaip prie Karalystės veiklos galėčiau prisidėti aš?

„Kiekvienas, dosnios širdies skatinamas, teatneša Viešpačiui auką“

3, 4. a) Kuo Jehova nė kiek neabejoja? b) Ką izraelitai darė išgirdę pasiūlymą paremti padangtės statybą?

3 Jehova yra visiškai tikras, kad jeigu tik jo tarnai turės galimybę, jo garbinimą tikrai parems. Štai pora pavyzdžių iš senovės Izraelio istorijos.

4 Išvedęs izraelitus iš Egipto, Jehova jiems prisakė pasistatyti kilnojamą šventovę — padangtę. Jos statybai ir įrengimui reikėjo nemažai medžiagų. Jehova paliepė Mozei perduoti tautai pasiūlymą paremti šią statybą. Tad Mozė sakė: „Kiekvienas, dosnios širdies skatinamas, teatneša Viešpačiui auką“ (Iš 35:5). Kaip į tai reagavo žmonės, kurių gyvenimą dar visai neseniai kartino „sunkus lažas prie molio, plytų bei įvairių darbų laukuose“? (Iš 1:14) Statybą jie dosniai rėmė. Izraelitai noriai nešė auksą, sidabrą, kitas vertybes — visa tai tikriausiai buvo gavę išeidami iš ankstesnių savo šeimininkų egiptiečių (Iš 12:35, 36). Medžiagų padangtei surinkta su pertekliumi, todėl žmonės „buvo sulaikyti nuo nešimo“ (Iš 36:4-7).

5. Kaip izraelitai reagavo, kai Dovydas pasiūlė aukoti šventyklos statybai?

5 Praėjus beveik penkiems šimtams metų Dovydas nutarė „savo aukso bei sidabro sankaupas“ paskirti pirmai istorijoje nekilnojamai Jehovos šventyklai statyti. Tada savo tautiečius paklausė: „Kas dar, atsiduodamas Viešpačiui, šiandien su noru aukos?“ Izraelitai mielai atsiliepė — „atnašavo iš visos širdies“ (1 Met 29:3-9). Vėliau kalbėdamas Jehovai Dovydas pripažino: „Visa iš tavęs ateina, o mes duodame tau tik tai, ką iš tavo rankos esame gavę“ (1 Met 29:14).

6. Kokioms Dievo Karalystės veiklos sritims reikia lėšų ir kokie kyla klausimai?

6 Ir Mozė, ir Dovydas aukas surinko nedarydami tautiečiams jokio spaudimo. Žmonės patys noriai aukojo, davė iš širdies. O kaip šiandien? Mes taip pat puikiai suprantame, kad Dievo Karalystės veiklai plėtoti reikia lėšų. Biblijų ir krikščioniškos literatūros leidyba, pristatymas į bendruomenes, taip pat susirinkimų salių, organizacijos filialų statyba ir priežiūra, pagalba nuo stichinių nelaimių nukentėjusiems tikėjimo broliams ir seserims — visa tai reikalauja nemažų išlaidų. Todėl kyla svarbūs klausimai: iš kur viskam randama pinigų? gal Jėzaus sekėjai yra nuolat prašinėjami paaukoti?

„Mes nereikalaujame prašyti arba ubagauti, kad žmonės mus paremtų“

7, 8. Kodėl Jehovos tarnai pinigų neprašinėja?

7 Brolis Raselas su bendraminčiais niekada iš tikinčiųjų nereikalavo paramos, kaip kad daroma krikščionijos bažnyčiose. 1879-aisiais, antrame Sargybos bokšto numeryje (liet. 1920 04 01), išėjo straipsnis, kuriame buvo rašoma: „Mes tikim, kad „Sargybos bokštas“ turi Viešpatį Dievą kaipo savo aprupintojį, o jeigu taip, tai mes nereikalaujame prašyti arba ubagauti, kad žmonės mus paremtų. [...] Kada jau tas, Kursai sako: „[...] žemė yra mano ir vislab, kas toje yra“ (Psa. 50:10-12), apsistos aprupinti musų reikalus ir išlaidas, tada žinosime, kad jau turim sustabdyti tą darbą“ (Ag 2:7-9). Praėjo 130 suvirš metų. Sargybos bokštas tebeina ir jį leidžianti organizacija tebeklesti.

8 Jehovos tarnai pinigų neprašinėja. Mūsų sueigose per rankas nesiunčiama jokia aukoms skirta lėkštė ar pintinė. Pinigų neimama nei už krikštą, nei už vestuves ar laidotuves. Bendruomenės neužsiima nė komercine veikla. Mes iki šiol laikomės kitados Sargybos bokšte suformuluotos pozicijos: „Niekada nemanėme, kad tinkama prašinėti pinigų Viešpaties reikalams, kaip kad daug kur įprasta [...]. Mes laikome, kad gavimas pinigų Viešpaties vardu elgetaujant visokiais būdais jam yra bjaurus, nepriimtinas ir neatneša jo palaiminimo nei davėjams, nei atliktam darbui.“ b

„Kiekvienas tedaro, kaip yra širdyje nusprendęs“

9, 10. Kokia yra viena priežasčių, kodėl mielai aukojame?

9 Mes, Karalystės pavaldiniai, esame pasiruošę duoti niekieno neverčiami. Savo piniginiais ir kitokiais ištekliais Karalystės veiklą remiame su dideliu džiaugsmu. Kodėl mielai aukojame? Aptarkime tris priežastis.

10 Pirma priežastis — meilė Jehovai ir noras daryti, „kas patinka jo akims“ (1 Jn 3:22). Jehova gėrisi savo tarnais, kai jie duoda iš visos širdies. Patyrinėkime, ką apie aukas rašė apaštalas Paulius. (Perskaityk 2 Korintiečiams 9:7.) Karalystės reikalams kiekvienas krikščionis duoda todėl, kad yra taip „širdyje nusprendęs“. c Jis tai daro ne šykštaudamas, ne per prievartą. Krikščionis supranta poreikį ir džiaugiasi galėdamas prisidėti prie to poreikio patenkinimo. Pauliaus žodžiais tariant, tokį „linksmą davėją“ Dievas labai myli.

Mažieji mozambikiečiai irgi mėgsta duoti

11. Kas mus skatina dovanoti Jehovai geriausia, ką turime?

11 Antra, materialines aukas aukojame todėl, kad taip išreiškiame Jehovai dėkingumą už gausią jo palaimą. Įdomus nurodymas užrašytas Mozės įstatyme. (Perskaityk Pakartoto Įstatymo 16:16, 17.) Trissyk per metus susirinkdami į šventes izraelitai vyrai turėdavo atsigabenti atnašą „pagal Viešpaties, savo Dievo, palaiminimą“. Taigi prieš iškeliaudamas į šventę izraelitas turėdavo paskaičiuoti, kiek Jehova jį palaimino, ir širdyje nutarti, kokia auka už visa tai būtų tinkamiausia. Kai apmąstome, kiek Jehova palaimino mus, tada ir mūsų širdyje gimsta noras dovanoti jam geriausia, ką turime. Visos mūsų aukos, įskaitant materialines, rodo, kiek esame dėkingi Jehovai už jo dovanas (2 Kor 8:12-15).

12, 13. a) Kaip mūsų savanoriškos aukos susijusios su meile Karaliui Jėzui? b) Kiek reikia aukoti?

12 Trečia, savanoriškai aukodami parodome, kad mylime Karalių Jėzų Kristų. Kaip aukos susijusios su meile Jėzui? Tai paaiškėja iš to, ką jis pasakė paskutinį savo gyvenimo žemėje vakarą. (Perskaityk Jono 14:23.) „Kas mane myli, — sakė Jėzus apaštalams, — laikysis mano žodžio.“ Jėzaus „žodis“ — tai ir jo paliepimas visoje žemėje skelbti gerąją naujieną apie Karalystę (Mt 24:14; 28:19, 20). Šio „žodžio“ laikomės, jei prie evangelizacijos visomis išgalėmis prisidedame, tai veiklai negailime nei laiko, nei jėgų, nei materialinių išteklių. Taip darbais parodome, kad mylime Karalių Jėzų.

13 Visi ištikimi Karalystės pavaldiniai mielai remia jos veiklą materialinėmis aukomis. O kiek mes aukojame? Tai kiekvienas nusprendžia pats. Duodame, kiek galime. Tiesa, kai kurie galbūt gyvename vargingai (Mt 19:23, 24; Jok 2:5). Bet svarbu prisiminti, kad Jehova ir jo Sūnus labai vertina net ir mažas vargdienių aukas, aukojamas iš visos širdies (Mk 12:41-44).

Kokių yra būdų paaukoti

14. Kokios tvarkos siūlydami literatūrą Jehovos liudytojai laikėsi daugelį metų?

14 Daugelį metų Jehovos liudytojai krikščionišką literatūrą siūlydavo už tam tikrą piniginę auką. Tokia auka būdavo labai maža, kad spaudinius įsigyti galėtų net ir kuklias pajamas turintys žmonės. Be to, jeigu atnešta žinia namų šeimininką sudomindavo, bet jis neturėdavo iš ko paaukoti, skelbėjai palikdavo jam leidinių nemokamai. Liudytojai visada stengėsi, kad jų literatūra pasiektų kiekvieną, kas tik nori ugdyti savo tikėjimą.

15, 16. a) Kaip nuo 1990-ųjų ėmė keistis mūsų literatūros platinimo tvarka? b) Kokių yra būdų paaukoti? (Taip pat prašom žiūrėti papildomą informaciją „ Kam naudojamos mūsų aukos?“)

15 Nuo 1990-ųjų Vadovaujančioji taryba ėmė keisti mūsų literatūros platinimo tvarką. Pirmiausia Jungtinėse Valstijose, o paskui ir kitų filialų teritorijose literatūrą pradėta platinti visiškai nemokamai. Laiške visoms bendruomenėms Jungtinėse Valstijose paaiškinta: „Žurnalų ir kitos literatūros bus atsiųsta skelbėjams ir besidomintiems asmenims iš jų neprašant jokios konkrečios aukos ir apie ją net neužsimenant. [...] Kas tik nori, gali paaukoti, kad padengtų mūsų šviečiamojo darbo išlaidas, bet žmogus literatūros gali gauti ir nieko nepaaukojęs.“ Toks tvarkos pakeitimas padėjo aplinkiniams dar aiškiau suprasti, kad mūsų veikla ne komercinė, o grynai religinė, ir mes „neprekiaujame, kaip daugelis, Dievo žodžiu“ (2 Kor 2:17).

16 O kokiais būdais galime paaukoti? Visose Jehovos liudytojų salėse yra aukų dėžutės. Į jas įmesti pinigų gali kiekvienas norintis. Kitas būdas — išsiųsti pinigus tiesiai Jehovos liudytojų religinei bendrijai. Kaip galima paaukoti, kartą per metus informuojama žurnale Sargybos bokštas.

Kam pinigai panaudojami?

17—19. Kam naudojamos lėšos, paaukotos (a) pasaulinei veiklai, (b) salių statybai visame pasaulyje, (c) bendruomenės reikmėms?

17 Pasaulinei veiklai. Lėšos naudojamos pasaulinei evangelizacijos veiklai vykdyti: literatūrai leisti ir gabenti; filialams statyti ir prižiūrėti; įvairiems teokratiniams kursams rengti; misionieriams, keliaujantiesiems prižiūrėtojams ir specialiesiems pionieriams išlaikyti. Mūsų aukos taip pat reikalingos organizuojant pagalbą nuo stichinių nelaimių nukentėjusiems tikėjimo broliams ir seserims. d

18 Salių statybai visame pasaulyje. Jei bendruomenė nutaria statyti arba rekonstruoti savo susirinkimų salę, tuo tikslu gali paprašyti lėšų. Kadangi salių statybai aukojama nuolat, pinigais iš šio fondo gali pasinaudoti vis kitos bendruomenės, ketinančios statyti ar renovuoti savo salę. e

19 Bendruomenės reikmėms. Lėšos reikalingos ir salei išlaikyti, paremontuoti. Taip pat vyresnieji gali pasiūlyti kažkiek pinigų, surenkamų bendruomenės reikmėms, išsiųsti į filialą mūsų pasaulinei veiklai paremti. Tokiais atvejais vyresnieji turi pateikti bendruomenei rezoliuciją, kad bendruomenės nariai siūlymą patvirtintų. Kas mėnesį per sueigas perskaitoma finansinė ataskaita, kurią parengia už bendruomenės sąskaitybą atsakingas brolis.

20. Kaip tu gali pagerbti Jehovą „viskuo, ką turi“?

20 Kai pagalvojame, koks didžiulis yra evangelijos skelbimo ir mokinių ruošimo darbo mastas, tikrai norisi paklusti raginimui iš Patarlių 3:9, 10: „Gerbk Viešpatį viskuo, ką turi.“ Liudijimo darbui mielai naudojame savo jėgas ir gebėjimus. Bet nepamirškime Jehovos pagerbti ir materialiniu turtu. Būkime nusiteikę duoti, ką galime, kai tikrai galime. Juk savanoriškomis aukomis teikiame garbę Jehovai ir remiame jo Karalystės veiklą.

a 1915 m. liepos 15 d. Sargybos bokšto numeris, p. 218—219.

b 1899 m. rugpjūčio 1 d. Sargybos bokšto numeris, p. 201.

c Pasak vieno biblisto, graikiškas žodis, verčiamas „nusprendęs“, „turi išankstinio apsisprendimo atspalvį“. Mokslininkas priduria: „Nors duodant apima spontaniškas džiaugsmas, davimas vis tiek turi būti suplanuotas ir reguliarus“ (1 Kor 16:2).

d Apie pagalbą nukentėjusiems nuo stichinių nelaimių daugiau skaitykite 20-ame skyriuje.

e Apie salių statybą daugiau skaitykite 19-ame skyriuje.