Elzbietai artėja metas gimdyti. Pastaruosius tris mėnesius su ja buvo jos giminaitė Marija, tačiau atėjo laikas atsisveikinti – Marija grįš namo į Nazaretą. Maždaug po šešių mėnesių jai irgi gims sūnus.

Marija iškeliauja, o Elzbieta netrukus pagimdo berniuką. Kūdikis sveikut sveikutėlis, abu jaučiasi puikiai. Koks džiaugsmas šeimai! Kaimynai ir giminaičiai, matydami Elzbietos kūdikį, džiaugiasi drauge.

Pagal Dievo Įstatymą, duotą izraelitams, aštuntą dieną po gimimo berniukas turi būti apipjaustytas (Kunigų 12:2, 3). Tą pačią dieną buvo įprasta duoti vaikeliui vardą. Daugelis siūlo vaiką pavadinti Zachariju – tėvo vardu. Tačiau angelas Gabrielius buvo sakęs, kad berniuką tėvai turės pavadinti Jonu. Todėl Elzbieta paprieštarauja: „Ne! Jis bus Jonas“ (Luko 1:60).

Giminaičiai ir kaimynai nenori sutikti: „Niekas iš tavo giminių neturi tokio vardo“ (Luko 1:61). Tada jie ženklais klausia Zacharijo, kaip šis norėtų pavadinti savo sūnų. Zacharijas paprašo lentelės ir ant jos užrašo: „Jo vardas Jonas“ (Luko 1:63).

Kaipmat įvyksta stebuklas – Zacharijas atgauna kalbą. Kaip žinome, gebėjimą kalbėti jis buvo praradęs dėl to, kad nepatikėjo angelo žinia apie jiems gimsiantį sūnų. Tad Zacharijui prakalbus visi stebisi ir svarsto: „Kas tas vaikelis užaugęs bus?“ (Luko 1:66). Žmonės suprato, kad berniukas Jonu buvo pavadintas Dievo valia.

Zacharijas, apimtas šventosios dvasios, ima pranašauti. Jis pradeda taip: „Tebūna palaimintas Jehova, Izraelio Dievas, nes jis atkreipė dėmesį į savo tautą ir ją išvadavo. Jis  pakėlė mums galingą gelbėtoją, savo tarno Dovydo palikuonį“ (Luko 1:68, 69). Tas „galingas gelbėtojas“ yra netrukus gimsiantis Jėzus Kristus. Per jį Dievas įgyvendins savo užmojus. Zacharijas tęsia: „[Jehova] pasižadėjo išvaduoti mus iš priešų rankų, kad galėtume be baimės eiti jam tarnystę ir tarnauti jo akivaizdoje per visas savo dienas, laikydamiesi ištikimybės ir teisingumo“ (Luko 1:74, 75).

Toliau Zacharijas kalba apie savo sūnų: „Tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes eisi pirma Jehovos, kad paruoštum jam kelius, kad praneštum jo tautai apie išgelbėjimą, įgyjamą dėl nuodėmių atleidimo, dėl mūsų Dievo didžios atjautos. Toji atjauta aplankys mus kaip aušros šviesa iš aukštybių, apšvies tūnančius tamsoje ir mirties šešėlyje ir nukreips mūsų žingsnius į ramybės kelią“ (Luko 1:76–79). Šie Zacharijo žodžiai tikriausiai labai pakelia žmonėms dvasią.

Marija jau yra grįžusi į savo namus. Kas bus, kai paaiškės, kad ji, netekėjusi mergina, laukiasi?