Jau šešis mėnesius Jonas Krikštytojas skelbia žmonėms svarbią žinią. Jėzus, kuriam dabar yra 30 metų, ateina pas jį prie Jordano. Ar Jėzus tiesiog panoro draugiškai Joną aplankyti, pažiūrėti, kaip jam sekasi eiti tarnystę? Ne, Jėzus ateina pas Joną, kad šis jį pakrikštytų.

„Tai tu turėtum mane krikštyti, – paprieštarauja Jonas, – o ateini pas mane?“ (Mato 3:14). Jonas žino, kad Jėzus yra Dievo Sūnus. Štai dar motinos įsčiose būdamas jis šoktelėjo iš džiaugsmo, kai pro jų namų duris įžengė Jėzaus besilaukianti Marija. Reikia manyti, Jono mama Elzbieta jam apie tai papasakojo. Turbūt papasakojo ir apie angelo apsilankymą pas Mariją, ir kaip Jėzaus gimimo naktį angelai pasirodė piemenims.

Jonas supranta, kad pas jį krikštytis turi ateiti tie, kas atgailauja už savo nuodėmes. O Jėzus juk be nuodėmės. Todėl Jonas ir mėgina Jėzų atkalbėti. Bet Jėzus jam atsako: „Šįsyk tebūnie taip, nes šito reikia, kad galėtume įvykdyti visa, kas teisu“ (Mato 3:15).

Jėzus atėjo krikštytis ne todėl, kad jam reikėtų atgailauti už nuodėmes. Jo krikštas reiškia, kad jis prisistato vykdyti savo dangiškojo Tėvo valios (Hebrajams 10:5–7). Iki šiol Jėzus buvo dailidė, tačiau nuo šiandien jis imsis tarnystės, kuriai ir buvo Dievo siųstas į žemę. Ar Jonas tikisi kokio nors ypatingo ženklo po Jėzaus krikšto?

Kiek vėliau Jonas pasakojo, ką jam buvo sakęs Dievas: „Ant kurio pamatysi nusileidžiant dvasią ir pasiliekant, tas ir krikštys šventąja dvasia“ (Jono 1:33). Taigi Jonas jau žino, kad ant vieno iš tų, kuriuos jis krikštys, nusileis šventoji dvasia. Tad kai Jėzus išbrenda iš vandens ir ant jo it balandis nusileidžia dvasia, Jonas turbūt nė kiek nenustemba (Mato 3:16).

Tačiau tai dar ne viskas – tuo pat metu Jėzui atsiveria dangus. Tikriausiai tai reiškia, kad jam sugrįžta prisiminimai apie ankstesnį gyvenimą danguje. Jėzus prisimena, kad danguje gyveno dvasiniu kūnu, atmintyje atgyja visa, ko Tėvas Jehova jį mokė.

 Galiausiai iš dangaus pasigirsta balsas: „Tai mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš džiaugiuosi“ (Mato 3:17). Tai paties Dievo balsas. Kai kurių manymu, Jėzus ir Dievas yra tas pats asmuo. Tačiau akivaizdu, kad taip negali būti. Dievas juk kalba iš dangaus, o Jėzus tuo metu yra žemėje, stovi šalia Jono. Jėzus ne Dievas, o Dievo Sūnus.

Iki pasikrikštijo, Jėzus buvo Dievo sūnus tokia pačia prasme kaip kadaise Adomas. Štai papasakojęs apie Jėzaus krikštą, evangelistas Lukas priduria: „Kai pradėjo savo tarnystę, Jėzus buvo trisdešimties metų. Jis buvo, kaip apie jį ir manė, sūnus Juozapo, šis – Elio, [...] šis – Dovydo, [...] šis – Abraomo, [...] šis – Nojaus, [...] šis – Adomo, šis – Dievo“ (Luko 3:23–38).

Taigi Adomas, pirmasis žmogus, buvo žemiškasis Dievo sūnus. Toks iki šiol buvo ir Jėzus. Tačiau per krikštą gavęs šventosios dvasios Jėzus suvokia savo naują santykį su Dievu – kad nuo šiol jis yra dvasinis Dievo Sūnus ir jam skirta gyventi danguje. Dabar Jėzus yra pasirengęs mokyti tiesos apie Dievą ir rodyti žmonėms kelią į gyvenimą. Ši tarnystė Jėzų nuves į didingą tikslą – galiausiai jis paaukos savo gyvybę, kad išlaisvintų žmoniją iš nuodėmės.