Iš Judėjos į Galilėją Jėzus su mokiniais keliauja per Samariją. Kelionėje jie pavargsta, tad nusprendžia pailsėti. Dabar pats vidudienis. Jie sustoja netoli Sicharo miesto, prie šulinio, kurį prieš daugelį metų iškasė Jokūbas ar jo samdiniai. Manoma, kad tai tas pats šulinys, kurį šiandien galima rasti netoli Nabluso miesto.

Mokiniai išeina į miestą nupirkti maisto, o Jėzus pasilieka prie šulinio pailsėti. Netrukus pasisemti vandens ateina viena moteris. Jėzus jos paprašo:

– Duok man gerti (Jono 4:7).

Žydai ir samariečiai nuo seno vieni kitų nemėgsta ir tarpusavyje nebendrauja. Tad moteris nustemba:

– Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?

– Jei žinotum apie Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tau sako: „Duok man gerti“, pati jo paprašytum ir jis tau gyvojo vandens duotų.

– Gerbiamasis, tu net kibiro vandeniui pasemti neturi, o šulinys gilus, – atsako samarietė. – Tad kaip gali turėti to gyvojo vandens? Tu juk nesi didesnis už mūsų protėvį Jokūbą, kuris paliko mums šitą šulinį ir gėrė iš jo pats, jo sūnūs ir jo gyvuliai?

– Kas tik gers šitą vandenį, ir vėl trokš, – sako Jėzus. – O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, jame taps trykštančia versme, teikiančia amžiną gyvenimą (Jono 4:9–14).

Nors ir pavargęs, Jėzus nepraleidžia progos pakalbinti samarietės ir pasidalyti su ja gyvybę teikiančia tiesa.

– Gerbiamasis, duok man to vandens, kad nebetrokščiau ir man nebereikėtų vaikščioti čionai semtis! – prašo moteris.

– Eik, pasikviesk vyrą ir sugrįžk čia, – sako Jėzus.

Dabar pokalbis pakrypsta kiek kita linkme.

– Aš neturiu vyro, – atsako samarietė.

– Tiesą pasakei: „Vyro aš neturiu.“ Juk esi turėjusi penkis vyrus, o dabartinis nėra tavo vyras (Jono 4:15–18).

Moteris be galo stebisi – iš kur jis visa tai žino?

– Gerbiamasis, matau, kad tu esi pranašas, – sako ji.

Moteriai rūpi dvasiniai dalykai, tad ji tęsia:

– Mūsų protėviai garbino Dievą ant šito kalno [t. y. Garizimo kalno], o jūs sakote, kad vieta, kur reikia jį garbinti, yra Jeruzalėje (Jono 4:19, 20).

Tačiau Jėzus paaiškina, kad Dievui nėra svarbu, kur žmonės jį garbina.

– Ateina valanda, kai Tėvą garbinsite ne ant šito kalno ir ne Jeruzalėje, – sako jis. – Ateina valanda – tiesą sakant, ji jau prasidėjo, – kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasia ir  tiesa, nes Tėvas tokių garbintojų ieško (Jono 4:21, 23, 24).

Taip, Jehovai, dangiškajam Tėvui, svarbu ne kur, o kaip jį garbiname. Tokio atsakymo moteris tikriausiai nesitikėjo.

– Žinau, kad ateina Mesijas, vadinamas Kristumi, – sako samarietė. – Atėjęs jis viską mums išaiškins.

Tada Jėzus jai taria:

– Jis – tai aš, kuris su tavimi kalbu (Jono 4:25, 26).

Jėzus pasako samarietei tai, ko dar niekam nebuvo sakęs, – kad jis yra Mesijas. Argi ne nuostabu, kad Jėzus šitaip pagerbia paprastą moterį, kuri tiesiog atėjo prie šulinio pasisemti vandens!

Nusipirkę maisto, iš Sicharo grįžta mokiniai. Prie to paties šulinio, kur išsiskyrė, jie mato Jėzų besikalbantį su moterimi. Mokiniai ateina pas Jėzų, o moteris, palikusį ąsotį, nuskuba į miestą.

Sicharo žmonėms samarietė su užsidegimu pasakoja, ką Jėzus jai kalbėjo. Ji visus ragina: „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi, – ir priduria: – Ar tik nebus jis Kristus?“ (Jono 4:29). Moters žodžiai turbūt sužadina gyventojų smalsumą. Juk Kristaus žmonės laukia jau nuo Mozės laikų (Pakartoto Įstatymo 18:18). Sichariečiai patraukia pas Jėzų norėdami pamatyti jį savo akimis.

Tuo tarpu mokiniai kalbasi su Jėzumi ir ragina jį užvalgyti. „Aš turiu maisto, apie kurį jūs nežinote“, – atsako Jėzus. Mokiniai svarsto tarpusavyje: „Negi kas nors atnešė jam valgyti?“ Tada Jėzus paaiškina: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir atlikti jo pavestą darbą“ (Jono 4:32–34). Argi tokio požiūrio neturėtų laikytis visi Jėzaus sekėjai?

 Jėzus kalba toliau: „Pakelkite akis ir pažvelkite į laukus – jie baltuoja prinokę pjūčiai. Jau pjovėjas gauna atlygį ir surenka derlių amžinam gyvenimui, kad drauge džiaugtųsi sėjėjas ir pjovėjas.“ Kokią pjūtį Jėzus čia turi omenyje? Aišku, ne javapjūtę – iki jos dar keturi mėnesiai (Jono 4:35, 36). Jėzus kalba apie ką kita – apie mokinių ruošimo darbą.

Jėzus tikriausiai jau žino, kokie bus pokalbio su samariete vaisiai. Ji visiems skelbia: „Jis pasakė man viską, ką esu padariusi“, ir daugelis Sicharo gyventojų Jėzų įtiki (Jono 4:39). Žmonės nori patys pasiklausyti Jėzaus, tad atėję prie šulinio prašo jį pasilikti. Samarijoje Jėzus praleidžia dvi dienas.

Jėzui bekalbant, įtiki dar daugiau samariečių. Moteriai jie sako: „Dabar mes tikime jau ne dėl tavo šnekos. Patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio gelbėtojas“ (Jono 4:42). Ko iš samarietės galėtume pasimokyti mes, gerosios naujienos skelbėjai? Liudydami tiesą, kaip ir ši moteris, kalbėkime įtaigiai, stenkimės žmones sudominti.

Kaip jau minėjome, iki pjūties – tikriausiai iki miežiapjūtės – liko keturi mėnesiai. Miežiai pjaunami pavasarį, taigi dabar, ko gero, yra lapkritis arba gruodis. Tai reiškia, kad po 30-ųjų Paschos Jėzus su mokiniais Judėjoje žmones mokė ir krikštijo apie aštuonis mėnesius. Dabar jie keliauja namų link, į Galilėją. Kas tenai jų laukia?