Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

26 SKYRIUS

„Tavo nuodėmės atleistos“

„Tavo nuodėmės atleistos“

MATO 9:1–8 MORKAUS 2:1–12 LUKO 5:17–26

  • JĖZUS ATLEIDŽIA NUODĖMES PARALYŽIUOTAM VYRUI IR JĮ IŠGYDO

Garsas apie Jėzų pasklidęs labai plačiai. Norėdami jo pasiklausyti ir išvysti nuostabių darbų, žmonės pas jį atkeliauja net ir į nuošalias vietoves. Tačiau praėjus keletui dienų Jėzus sugrįžta į Kafarnaumą – miestą, nuo kurio pradėjo savo tarnystę. Žinia apie jo sugrįžimą greitai paplinta, ir prie namų, kur jis apsistojęs, ima būriuotis daug žmonių. Tarp susirinkusiųjų yra ir fariziejų bei Įstatymo mokytojų, atvykusių iš visų Galilėjos ir Judėjos kaimų, taip pat iš Jeruzalės.

Susirenka tokia daugybė, kad namuose nebelieka vietos – netgi prie durų. Visi įdėmiai klausosi Jėzaus žodžių (Morkaus 2:2). Tačiau netrukus įvyksta kai kas nuostabaus. Tas atsitikimas iki šiol stiprina mūsų viltį, kad Jėzus ateityje ne tik išgydys visokias ligas ir negales, bet ir pašalins pačią žmonijos kančių priežastį.

Kol Jėzus moko sausakimšame kambaryje, prie namo ateina keturi vyrai, ant gulto nešdami paralyžiuotą žmogų. Jie tikisi, kad Jėzus jų bičiulį pagydys. Tik įsivaizduokime, kaip vyrai nusimena, kad dėl minios negali prieiti prie Jėzaus. Tačiau jie nepasiduoda: užlipa ant plokščiastogio, praardo plyteles ir nuleidžia gultą su paralyžiuotuoju tiesiai prieš Jėzų (Morkaus 2:4).

Matydamas, kas vyksta, Jėzus nė kiek nesusierzina. Priešingai, jis džiaugiasi tų vyrų tikėjimu. Paralyžiuotajam jis taria: „Tavo nuodėmės atleistos“ (Mato 9:2). Bet ar Jėzus tikrai gali atleisti nuodėmes? Raštų aiškintojai ir fariziejai ima širdyje piktintis: „Kodėl šitas taip kalba? Jis piktžodžiauja! Kas kitas, jei ne Dievas, gali atleisti nuodėmes?“ (Morkaus 2:7).

Perprasdamas jų mintis Jėzus sako: „Kodėl širdyje taip svarstote? Ką lengviau pasakyti paralyžiuotajam: ar ‘tavo nuodėmės atleistos’, ar ‘kelkis, pasiimk neštuvus ir vaikščiok’?“ (Morkaus 2:8, 9). Netolimoje ateityje Jėzus atiduos savo gyvybę kaip išpirką ir tai suteikia jam pagrindą atleisti žmonėms nuodėmes.

Tiek Jėzaus kritikai, tiek kiti netrukus savo akimis įsitikina, kad jis tikrai turi tokią teisę. Jėzus pažvelgia į paralyžiuotąjį ir taria: „Kelkis, imk savo gultą ir eik namo.“ Visų akivaizdoje vyras atsikelia, pasiima savo gultą ir išeina. Žmonės apstulbę! Jie šlovina Dievą sakydami: „Niekad nieko panašaus nesame matę!“ (Morkaus 2:11, 12).

Verta dėmesio, kad ligas Jėzus susiejo su nuodėme ir nuodėmių atleidimą su pagijimu. Biblijoje paaiškinama, kad dėl Adomo, pirmojo žmogaus, padarytos nuodėmės mes visi kenčiame skaudžias pasekmes – sergame ir mirštame. Tačiau valdant Dievo Karalystei Jėzus atleis nuodėmes visiems, kas myli Dievą ir jam tarnauja. Žmonės daugiau niekada nebesirgs (Romiečiams 5:12, 18, 19).