Žydai tvirtina, kad pagydydamas žmogų per šabą Jėzus sulaužė Įstatymą. Į tai jis atsako: „Mano Tėvas darbuojasi iki šiolei, darbuojuosi ir aš“ (Jono 5:17).

Jėzus per šabą nedaro nieko, ką Dievo Įstatymas draustų. Sekdamas Jehovos pavyzdžiu, jis kasdien daro gera – skelbia žinią apie Karalystę ir gydo žmones. Tačiau Jėzaus atsakymas jo kaltintojus tik dar labiau supykdo. Jie net ima ieškoti progos Jėzų nužudyti.

Dabar žydai pasipiktinę ne tik tuo, kad Jėzus, anot jų, laužo šabą, bet ir tuo, kad pavadina Jehovą savo Tėvu. Jie tai laiko piktžodžiavimu, nes vadindamas Dievą savo Tėvu Jėzus, jų manymu, prisilygina Dievui. Tačiau Jėzus kaltinimų nepabūgsta ir nė kiek nesivaržo kalbėti apie savo ypatingą ryšį su Dievu. „Tėvas myli Sūnų, – sako jis, – ir parodo jam visa, ką pats daro“ (Jono 5:20).

Jehova, gyvybės Davėjas, turi galią prikelti žmones iš mirties – tą jis parodė šią nepaprastą galią suteikdamas kai kuriems savo tarnams praeityje. Taigi Jėzus sako: „Kaip Tėvas prikelia mirusiuosius, juos atgaivina, taip ir Sūnus atgaivina tuos, kuriuos nori“ (Jono 5:21). Kokie viltingi žodžiai! Tiesa, Jėzus prikelia žmones jau ir dabar, tik kitokia – dvasine prasme. „Kas klauso mano žodžio ir tiki tą, kuris mane siuntė, gaus amžiną gyvenimą, – sako Jėzus. – Jis neužsitrauks pasmerkimo. Iš mirties jis yra perėjęs į gyvenimą“ (Jono 5:24).

Ar Jėzus iki šiol buvo ką nors prikėlęs iš mirusių tiesiogine prasme, evangelijose neparašyta. Tačiau pas jį atėjusiems žydams jis atvirai pasako, kad toks prikėlimas tikrai bus: „Ateina valanda, kai visi esantys kapuose išgirs jo balsą ir išeis“ (Jono 5:28, 29).

Jėzui pavestos garbingos pareigos – jis bus teisėjas ir prikels mirusiuosius. Apie Dievo jam skirtą vaidmenį taip aiškiai ir viešai Jėzus prabyla pirmą kartą. Bet sykiu jis pripažįsta, kad yra pavaldus Dievui: „Aš nieko negaliu daryti iš savęs. [...] Trokštu vykdyti ne savo valią, bet valią to, kuris mane siuntė“ (Jono 5:30). Kad Jėzus yra Dievo Sūnus, liudija ne tik jo paties žodžiai. Savo kaltintojams Jėzus primena: „Jūs siuntėte pasiuntinius pas Joną, ir šis paliudijo tiesą“ (Jono 5:33).

Tie vyrai tikriausiai žino, ką maždaug prieš dvejus metus Jonas Krikštytojas kalbėjo žydų religiniams vadovams. Jis davė aiškiai suprasti, kad po jo ateina „žadėtasis pranašas“ ir „Kristus“ (Jono 1:20–25). Joną Krikštytoją, kuris šiuo metu kalinamas, žydai labai gerbė, tačiau, kaip sako Jėzus, jie trumpai tenorėjo „džiaugtis jo šviesa“ (Jono 5:35). Vis dėlto Jėzus turi svaresnį liudijimą net už Jono.

„Darbai, kuriuos aš darau [įskaitant stebuklą, kurį jis ką tik padarė], liudija, kad Tėvas mane siuntė, – sako Jėzus ir čia pat priduria: – Ir mane siuntęs Tėvas pats paliudijo apie mane“ (Jono 5:36, 37). Dievas apie Jėzų paliudijo, pavyzdžiui, per jo krikštą (Mato 3:17).

Taigi Jėzaus priešininkai yra nepateisinami. Patys Raštai, kuriuos jie skelbiasi išmaną, apie Jėzų liudija. „Jeigu tikėtumėte Moze, tikėtumėte ir manimi, nes jis rašė apie mane. Bet jeigu netikite jo raštais, kaipgi tikėsite mano žodžiais?“ – užbaigia Jėzus (Jono 5:46, 47).