Pasakęs Kalno pamokslą Jėzus ateina į Kafarnaumą. Čia jį susiranda keletas žydų vyresniųjų. Pas Jėzų juos siuntė kitatautis vyras, Romos kariuomenės šimtininkas.

Vienas šimtininko tarnas, kurį jis labai brangina, sunkiai serga ir yra arti mirties. Nors šimtininkas nėra izraelitas, kreipiasi į Jėzų pagalbos. Žydų vyresnieji paaiškina, kad to vyro tarnas „guli namuose paralyžiuotas“ ir „baisiai kankinasi“ (Mato 8:6). Pasak jų, šimtininkas vertas, kad Jėzus jam padėtų. „Jis myli mūsų tautą ir pastatė mums sinagogą“, – tikina jie (Luko 7:4, 5).

Nieko nelaukdamas Jėzus kartu su žydais patraukia pas šimtininką į namus. Jiems jau esant netoli, šimtininkas pasiunčia draugus pasakyti: „Gerbiamasis, nesivargink, aš nevertas priimti tavęs po savo stogu, todėl pas tave ir nėjau. Esu nevertas“ (Luko 7:6, 7). Nors užima aukštas pareigas, duoda kitiems įsakymus, šimtininkas yra nuolankios širdies (Mato 8:9). Daugelis romėnų su savo vergais elgiasi šiurkščiai, o šis vyras visai kitoks.

Šimtininkas, be abejo, žino, kad žydai nesibičiuliauja su kitataučiais (Apaštalų darbų 10:28). Galbūt dėl to į Jėzų jis kreipiasi per draugus. Jis prašo: „Tark žodį ir mano tarnas tepasveiksta“ (Luko 7:7).

Tai girdėdamas Jėzus be galo stebisi: „Sakau jums: net Izraelyje neradau tokio stipraus tikėjimo“ (Luko 7:9). Grįžę į šimtininko namus, jo bičiuliai sužino, kad tarnas pasveiko.

Padaręs šį stebuklą Jėzus pasinaudoja proga pasakyti, kokia nuostabi perspektyva atverta tikėjimą turintiems kitataučiams. „Daugelis iš rytų ir vakarų susirinks dangaus Karalystėje prie stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu“, – sako Jėzus. O kas laukia netikinčių žydų? Anot Jėzaus, jie „bus išmesti laukan į tamsybes. Ten jie verks ir grieš dantimis“ (Mato 8:11, 12).

Galimybė kartu su Kristumi valdyti dangaus Karalystėje pirmiausia buvo suteikta žydams. Deja, daugelis šios galimybės nevertina ir Dievas juos galiausiai atmes. Į jų vietą prie Kristaus stalo danguje bus pakviesti kitataučiai.