Žmonių reakcija į Jėzaus žodžius ir poelgius neretai atskleidžia, kas jų širdyje. Taip atsitinka ir vienuose namuose Galilėjoje. Fariziejus, vardu Simonas, pasikviečia Jėzų pavalgyti. Turbūt jis nori artimiau susipažinti su žmogumi, kuris daro tokius nuostabius darbus. Jėzus fariziejaus kvietimą priima, nes tai gera proga su visais susirinkusiaisiais pasidalyti dvasinėmis tiesomis. Kiek anksčiau jis neatsisakė drauge pavalgyti net su mokesčių rinkėjais ir nusidėjėliais.

Atėjęs į Simono namus, Jėzus ypatingo dėmesio nesulaukia. Vaikštant dulkėtais Palestinos keliais, sandalais apautos kojos greit sukaista ir susipurvina, tad įprasta svečiui kojas nuplauti vėsiu vandeniu. Tačiau Jėzui kojų niekas nenuplauna. Ir niekas nepasveikina jo pabučiavimu, kaip įprasta. Pagal paprotį, dosnus ir svetingas šeimininkas dar patepa svečiui galvą aliejumi. Tačiau Jėzui tokio svetingumo niekas neparodo. Tad ar tikrai jis buvo nuoširdžiai laukiamas?

Svečiai jau susirinkę prie stalo. Jiems bevalgant, į kambarį tyliai įeina nekviesta moteris, „žinoma mieste nusidėjėlė“ (Luko 7:37). Nusidėjėliai yra visi netobuli žmonės, tačiau ši moteris gyvena ypač nedorai, matyt, užsiima prostitucija. Galbūt ji jau anksčiau kažkur klausėsi Jėzaus pamokymų ir girdėjo jį sakant: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, – aš jus atgaivinsiu“ (Mato 11:28, 29). Jėzaus žodžiai ir darbai tikriausiai palietė moteriai širdį, tad ji panoro jį susirasti.

Verkdama ji prisiartina Jėzui iš už nugaros ir prie jo atsiklaupia. Moters ašaros byra tiesiai Jėzui ant kojų. Ji šluosto jo kojas savo plaukais, švelniai jas bučiuoja ir tepa atsineštu kvapiuoju aliejumi. Simonui tai nepatinka, jis mąsto sau: „Jei šitas būtų pranašas, žinotų, kas ji tokia, kokia moteris jį liečia. Jis žinotų, kad ji nusidėjėlė“ (Luko 7:39).

Perprasdamas Simono mintis Jėzus taria:

– Simonai, turiu kai ką tau pasakyti.

– Sakyk, Mokytojau! – atsako šis.

– Du žmonės buvo skolingi vienam skolintojui: vienas – penkis šimtus denarų, kitas – penkiasdešimt. Jiedu neturėjo iš ko grąžinti, todėl skolintojas abiem skolą dovanojo. Katras iš skolininkų labiau jį mylės?

Per daug nesvarstydamas Simonas atsako:

– Manau, tas, kuriam daugiau dovanota.

– Teisingai mąstai, – sako Jėzus (Luko 7:40–43).

Tada, žvelgdamas į moterį, Jėzus Simonui taria:

– Matai šią moterį? Kai atėjau pas tave į namus, tu nedavei man vandens kojoms, o ji mano kojas savo ašaromis suvilgė ir savo plaukais nušluostė. Tu manęs nepabučiavai, o ši moteris nuo tada, kai atėjau, nesiliauja bučiavusi man kojų. Tu man galvos jokiu aliejumi nepatepei, o ji man kojas patepė kvapiuoju aliejumi.

Jėzus mato, kad dėl savo ankstesnės nedoros gyvensenos moteris labai gailisi, tad priduria:

– Jai atleista daugybė jos nuodėmių, nes ji labai mylėjo. Kam mažai atleidžiama, tas mažai myli (Luko 7:44–47).

Nedoro gyvenimo būdo Jėzus, aišku, nepateisina. Tačiau jei nusidėjėlis nuoširdžiai atgailauja ir ieško dvasinės atgaivos, Jėzus tokį gailestingai ir supratingai priima. Tik įsivaizduokime, koks akmuo moteriai nuo širdies nusirita, kai Jėzus ištaria: „Tavo nuodėmės atleistos. [...] Tavo tikėjimas tave išgelbėjo. Eik rami“ (Luko 7:48, 50).