Raštų aiškintojai ir fariziejai nenori pripažinti, kad Jėzus išvaro demonus Dievo suteikta galia. Jie yra per žingsnį nuo didelės nuodėmės – piktžodžiavimo prieš šventąją dvasią. Tad kurion pusėn galiausiai jie stos – Dievo ar Šėtono? Jėzus sako: „Arba jūs auginate gerą medį, kuris veda gerus vaisius, arba netikusį, kuris veda netikusius vaisius. Medis juk pažįstamas iš vaisių“ (Mato 12:33).

Jėzaus darbų vaisiai geri – jis išvaduoja žmones iš demonų gniaužtų. Kaip tad absurdiška teigti, kad jis tarnauja Šėtonui! Kalno pamoksle Jėzus aiškiai pasakė: jei vaisiai geri, tai ir medis geras, neišpuvęs. O ką byloja fariziejų darbų vaisiai? Šmeiždami Jėzų jie parodo, kad viduje yra supuvę. „Angių paderme, – sako jiems Jėzus, – kaip galite kalbėti gera, būdami blogi? Juk lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Mato 7:16, 17; 12:34).

Tai, ką žmogus kalba, atskleidžia, kas yra jo širdyje, todėl ateityje, kai būsime teisiami, apie mus spręs pagal mūsų žodžius. „Teismo dieną žmonės turės atsiskaityti už kiekvieną bevertį žodį, – sako Jėzus. – Dėl savo žodžių būsi pripažintas teisiu ir dėl savo žodžių būsi pasmerktas“ (Mato 12:36, 37).

Lyg to, ką Jėzus daro, būtų maža, fariziejai ir Raštų aiškintojai ima jį prašyti: „Mokytojau, norėtume, kad parodytum ženklą.“ Net jeigu jie ir nematė Jėzaus stebuklų savo akimis, yra daugybė žmonių, galinčių apie jo darbus paliudyti. Todėl tiems religiniams vadovams Jėzus drąsiai pareiškia: „Nedora ir neištikima karta nori ženklo, bet nebus jai duota jokio kito ženklo, kaip tik pranašo Jonos ženklas“ (Mato 12:38, 39).

Kad nereikėtų spėlioti, ką šie žodžiai reiškia, Jėzus tuoj pat paaiškina: „Kaip Jona tris dienas ir tris naktis išbuvo didžiulės žuvies pilve, taip ir Žmogaus Sūnus tris dienas ir tris naktis išbus žemės širdyje.“ Joną prarijo didžiulė žuvis, tačiau po trijų dienų išspjovė – pranašas tarsi prisikėlė iš mirties. Panašiai bus ir su Jėzumi: jis mirs, tačiau trečią dieną prisikels. Kai vėliau taip ir įvyksta, žydų religiniai vadovai „Jonos ženklo“ nepripažįsta. Dėl savo elgesio jie neatgailauja ir nė nemano keistis (Mato 27:63–66; 28:12–15). Todėl, pasak Jėzaus, nineviečiai, kurie anuomet įsiklausė į Jonos skelbiamą žinią ir atgailavo, šią nedorą kartą pasmerks. Ją pasmerks ir Šebos karalienė,  kuri trokšte troško pasiklausyti Saliamono išminties ir labai vertino tai, ką išgirdo. O Jėzus juk yra „kai kas daugiau negu Saliamonas“ (Mato 12:40–42).

Šią kartą Jėzus palygina su žmogumi, iš kurio buvo išėjusi netyroji dvasia (Mato 12:45). Kadangi atsiradusios tuštumos žmogus neužpildo tuo, kas gera, netyroji dvasia grįžta su septyniomis dar piktesnėmis dvasiomis ir tą žmogų užvaldo. Panašiai atsitiko su Izraelio tauta. Ji buvo apvalyta ir parengta teisingai garbinti Dievą. Deja, tauta neklausė Dievo siųstų pranašų, o dabar priešinasi ir Jėzui – tam, kurį akivaizdžiai veda Jehovos dvasia. Šios tautos dvasinė būklė yra daug blogesnė nei pradžioje.

Jėzui bekalbant ateina jo motina ir broliai, tačiau per minią negali jo pasiekti. Kažkas Jėzui praneša: „Lauke stovi tavo motina ir tavo broliai. Jie nori tave pamatyti.“ Ištiesęs ranką į mokinius, Jėzus taria: „Mano motina ir mano broliai yra tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo“ (Luko 8:20, 21). Jėzui jo mokiniai yra tarsi artimiausi šeimos nariai. Nors savo motiną, brolius ir seseris Jėzus labai brangina, ryšys su mokiniais jam dar brangesnis. Mes irgi labai mylime savo bendratikius. Kai kiti žmonės abejoja mūsų motyvais, netgi priešinasi mums ar mūsų veiklai, draugystė su jais mus labai atgaivina.