Išvargę po sunkios kovos su audra, mokiniai pagaliau pasiekia krantą. Bet čia jų laukia dar vienas nemalonus netikėtumas. Iš šalia esančių kapinių išeina du grėsmingi, demonų apsėsti vyrai. Pamatę Jėzų jie pasileidžia link jo bėgti. Dviejų evangelijų pasakojimuose dėmesys sutelkiamas tik į vieną iš jų. Tikriausiai jis už tą kitą buvo kur kas nuožmesnis ir demonai galbūt jį vargino gerokai ilgiau.

Šis vargšas žmogus jau ilgą laiką vaikšto nuogas. Per dienas ir naktis jis rėkauja kapinėse ir kalnuose, žaloja save akmenimis (Morkaus 5:5). Vyras elgiasi taip agresyviai, kad pro tą vietą, kur jis laikosi, žmonės bijo net praeiti. Kai kurie ne sykį mėgino jį surakinti, bet visas grandines jis nusitraukydavo ir pančius nuo kojų nusidaužydavo. Niekas nepajėgė jo sutramdyti.

Tačiau Jėzui suteikta ypatinga galia – jis net piktosioms dvasioms turi valdžią. Kai apsėstasis pribėga artyn, Jėzus paliepia netyrajai dvasiai iš žmogaus išeiti. Parpuolęs ant kelių vyras, o tiksliau jį užvaldęs demonas, ima šaukti:

– Ko tau reikia, Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau? Prisiek man Dievu, kad manęs nekankinsi!

Jėzus netyrosios dvasios paklausia:

– Kuo tu vardu?

– Mano vardas Legionas, nes mūsų daug (Morkaus 5:7–9).

Romėnų legioną sudaro keletas tūkstančių karių. Vadinasi, šį vyrą vargina didelė daugybė demonų ir jie mėgaujasi jo kančiomis. Demonai ima maldauti Jėzų, kad „nelieptų jiems eiti į bedugnę“ (Luko 8:31). Regis, jie gerai suvokia, kas ateityje laukia visų demonų ir jų valdovo Šėtono.

Netoliese ganosi didelė banda kiaulių, kokie du tūkstančiai. Pagal Įstatymą šie gyvuliai  yra nešvarūs ir žydams nedera jų net laikyti. Demonai Jėzų prašo: „Siųsk mus į tas kiaules, kad į jas sueitume“ (Morkaus 5:12). Jėzui leidus, demonai sueina į kiaules, o šios nuo skardžio lekia tiesiai į ežerą ir nuskęsta.

Apie tai, kas atsitiko, kiauliaganiai nuskuba papasakoti miesto ir jo apylinkių gyventojams. Į tą vietą ateina daugybė žmonių. Ir štai jie pamato aną demonų apsėstą vyrą – dabar jis visiškai sveikas, protaujantis žmogus, apsirengęs sėdi prie Jėzaus kojų.

Visus to krašto gyventojus apima didelė baimė. Nesuprasdami, kas vyksta, ir bijodami, kad dar kas nenutiktų, žmonės prašo Jėzų jų kraštą palikti. Jėzui įlipus į valtį, išgydytasis vyras ima maldauti, kad leistų jam plaukti kartu. Tačiau Jėzus atsako: „Eik namo pas saviškius ir papasakok jiems visa, ką Jehova tau padarė ir kaip tavęs pasigailėjo“ (Morkaus 5:19).

Paprastai išgydytiesiems Jėzus prisako apie padarytą stebuklą niekam nepasakoti. Jis nenori, kad žmonių tikėjimas būtų paremtas iš lūpų į lūpas sklindančiais pasakojimais. Tačiau šis atvejis yra kiek kitoks. Šiame krašte Jėzus tikriausiai nebesilankys. O vyras, iš kurio stebuklingai buvo išvaryti demonai, yra gyvas Jėzaus galios įrodymas ir gali daug papasakoti žmonėms, su kuriais pats Jėzus nesusitiks. Ir jei dėl prarastų kiaulių kiltų kokių piktų šnekų, jo pasakojimas galėtų jas išsklaidyti. Taigi vyras nueina ir ima žmonėms Dekapolyje skelbti, ką Jėzus dėl jo padarė.