Diena buvo kupina veiklos: parplaukęs iš Dekapolio, Jėzus išgydė kraujoplūdžio varginamą moterį ir iš mirties prikėlė Jayro dukrelę. Tačiau diena dar nesibaigė. Jėzui išėjus iš Jayro namų, įkandin jo ima sekti du neregiai. „Pagailėk mūsų, Dovydo Sūnau!“ – šaukia jie (Mato 9:27).

Pavadindami Jėzų „Dovydo Sūnumi“, šie vyrai parodo tikį, kad jis yra Dovydo sosto įpėdinis ir Mesijas. Iš pradžių į jų žodžius Jėzus, regis, visiškai nereaguoja, galbūt nori pažiūrėti, ar vyrai bus atkaklūs. O jiedu nepasiduoda – Jėzui įėjus į vienus namus, įeina paskui. Jėzus neregių paklausia:

– Ar tikite, kad galiu tai padaryti?

– Taip, Viešpatie, – atsako šie nedvejodami.

Tada Jėzus paliečia jiems akis ir taria:

– Tebus jums atlyginta už jūsų tikėjimą (Mato 9:28, 29).

Tą pačią akimirką vyrai praregi! Ir nors Jėzus liepte paliepia apie tai niekam nepasakoti, tiedu negali suturėti džiaugsmo ir išgarsina Jėzų visame krašte.

Tiems vyrams beišeinant, žmonės atveda pas Jėzų demono apsėstą nebylį. Jėzus demoną išvaro ir vyras kaipmat ima kalbėti. Minios tuo labai stebisi ir sako: „Nieko panašaus Izraelyje nėra buvę.“ Tarp susirinkusiųjų yra ir fariziejų. Negalėdami paneigti Jėzaus daromų stebuklų, jie nieko naujo nesugalvoja kaip tik tą patį kaltinimą: „Jis išvaro demonus jų valdovo galia“ (Mato 9:33, 34).

Netrukus Jėzus patraukia į tėviškę, į Nazaretą. Šįkart su juo tenai eina ir mokiniai. Kai maždaug prieš metus Jėzus mokė tenykštėje sinagogoje, žmonės iš pradžių su malonumu jo klausėsi. Tačiau paskui dėl kai kurių žodžių labai įsižeidė ir net kėsinosi jį nužudyti. Dabar Jėzus Nazaretui suteikia dar vieną šansą.

Šabo dieną Jėzus vėl ateina į sinagogą. Girdėdami jo mokslą žmonės ima tarpusavy kalbėtis: „Iš kur jis turi tiek išminties? Kas jam davė galią daryti įstabius darbus? Argi jis ne dailidės sūnus? Argi jo motina nėra Marija, o Jokūbas, Juozapas, Simonas ir Judas argi nėra jo broliai? Ir jo seserys – argi jos visos nėra pas mus? Iš kur tada jis gavo visa tai?“ (Mato 13:54–56).

Nazareto gyventojai mano, kad Jėzus tėra paprastas žmogus. Jie juk pažįsta Jėzų nuo vaikystės, jis užaugo jų akyse. Nors mato akivaizdžius įrodymus – nepaprastą Jėzaus išmintį ir įstabius darbus, – Mesiju jo nepripažįsta. Net artimiausi Jėzaus giminaičiai juo piktinasi. Teisingai Jėzus pastebi: „Pranašas gerbiamas visur, tik ne savo tėviškėje ir namuose“ (Mato 13:57).

Jėzų labai stebina toks žmonių netikėjimas. Taigi Nazarete jis pagydo tik keletą ligonių – daugiau jokių stebuklų ten nepadaro (Morkaus 6:5, 6).