Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

53 SKYRIUS

Jėzui pavaldžios net gamtos jėgos

Jėzui pavaldžios net gamtos jėgos

MATO 14:22–36 MORKAUS 6:45–56 JONO 6:14–25

  • ŽMONĖS NORI PASKELBTI JĖZŲ KARALIUMI

  • JĖZUS EINA VANDENIU IR NURAMINA STIPRŲ VĖJĄ

„Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį“, – ima kalbėti žmonės, pamatę, kaip Jėzus pamaitino tūkstantinę minią (Jono 6:14; Pakartoto Įstatymo 18:18). Jie įsitikinę, kad Jėzus būtų nuostabus valdovas, tad ketina pačiupti jį ir paskelbti karaliumi.

Jėzus, be abejo, permato žmonių ketinimus. Taigi jis paleidžia minias, o mokiniams liepia sėsti į valtį. Jie plaukia link Betsaidos, į Kafarnaumą. Jėzus tuo metu pasitraukia nakčiai į kalną melstis.

Tamsu, dar neišaušo. Iš toli Jėzus mato savo mokinių valtelę, siūbuojančią mėnulio šviesoje. Šiąnakt ežeras neramus, „dėl priešinio vėjo mokiniams labai sunku irtis“ (Morkaus 6:48). Jėzus nusileidžia nuo kalno ir ima eiti ežero paviršiumi link apaštalų. Šie nuo kranto jau nusiyrę maždaug penkis šešis kilometrus (Jono 6:19, žr. išnašą). Priartėjęs prie valties, Jėzus dedasi einąs pro šalį. Jį išvydę mokiniai pamano, kad tai šmėkla, ir iš baimės ima šaukti (Morkaus 6:49).

Jėzus juos ramina:

– Drąsiau, čia aš! Nebijokite!

– Jei čia tu, Viešpatie, – atsiliepia Petras, – liepk man ateiti pas tave vandeniu.

– Ateik! – pakviečia Jėzus.

Petras išlipa iš valties ir žengia ežero paviršiumi. Tačiau pamatęs vėjo smarkumą nusigąsta ir ima skęsti.

– Viešpatie, gelbėk mane! – sušunka.

Jėzus ištiesia ranką ir sugriebęs Petrą taria:

– Ko suabejojai, mažatiki? (Mato 14:27–31)

Kai juodu įlipa į valtį, vėjas ežere nurimsta. Apaštalai negali atsistebėti tuo, kas įvyko. Bet juk vos prieš kelias valandas Jėzus padarė įspūdingą stebuklą su duona – keliais papločiais pamaitino tūkstantinę minią. Jeigu mokiniai būtų supratę to stebuklo reikšmę, ko gero, nesistebėtų, kad jis gali eiti vandeniu ir nuraminti vėją. Jie parpuola prieš Jėzų sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“ (Morkaus 6:52; Mato 14:33).

Jėzus su apaštalais atplaukia į gražią, derlingą Genezareto lygumą, esančią į pietus nuo Kafarnaumo. Čia jie nuleidžia inkarą ir išlipa į krantą. Žmonės Jėzų atpažįsta ir žinia apie jį greit pasklinda po apylinkes. Tuojau visi ima vesti pas jį savo ligonius. Kad išgytų, šiems pakanka paliesti Jėzaus drabužio kutus.

Tuo tarpu minia, kurią Jėzus stebuklingai pamaitino, susivokia, kad Jėzus iškeliavo. Kaip tik į tą vietą iš Tiberiados atplaukia valčių. Žmonės į jas susėda ir išplaukia į Kafarnaumą ieškoti Jėzaus. Galiausiai jį suradę klausia: „Rabi̇̀, kada čionai atvykai?“ (Jono 6:25). Jėzus, kaip matysime, žmones supeikia ir tikrai ne be priežasties.