Dekapolyje, rytinėje Galilėjos ežero pusėje, prie Jėzaus susibūrusi didelė minia. Žmonės, nešini dideliais krepšiais maisto, atkeliavo jo pasiklausyti ir išsigydyti ligų.

Praėjus trims dienoms, Jėzus taria mokiniams:

– Gaila man žmonių, nes jie jau trys dienos su manimi ir neturi ko valgyti. Jei paleisiu juos namo alkanus, kelyje nusilps. Kai kurie juk atėję iš toli.

– Kurgi tokioje dykynėje galėtų kas gauti duonos šiems žmonėms pasotinti? – sako mokiniai (Morkaus 8:2–4).

– Kiek papločių turite? – pasiteirauja Jėzus.

– Septynis. Ir kelias žuveles (Mato 15:34).

Jėzus paliepia visiems susėsti ant žemės, tada paima papločius ir žuvis, pasimeldžia Dievui ir paprašo mokinių padalyti žmonėms. Visi – apie keturi tūkstančiai vyrų, taip pat daugybė moterų ir vaikų, – pavalgo iki soties ir dar lieka septyni pilni krepšiai maisto gabaliukų.

Tada Jėzus paleidžia žmones namo, o pats drauge su mokiniais sėda į valtį ir atplaukia į vakarinę Galilėjos ežero pakrantę, į Magadaną. Čia prie jo prieina fariziejai ir sadukiejai. Norėdami Jėzų išmėginti jie reikalauja parodyti ženklą iš dangaus.

Jėzus, aišku, įžvelgia jų motyvus ir ima jiems kalbėti: „Atėjus vakarui jūs sakote: ‘Bus giedra, nes dangus ugninis’, o rytą: ‘Šiandien bus dargana, nes dangus ugninis ir ūkanotas.’ Ką regite danguje, jūs suprantate, bet laikų ženklų negalite suprasti“ (Mato 16:2, 3). Tada Jėzus paaiškina, kad jiems nebus duota jokio kito ženklo, kaip tik Jonos ženklas.

Jėzus su mokiniais vėl įsėda į valtį ir iriasi į šiaurrytinę ežero pakrantę, Betsaidos link. Pakeliui mokiniai pamato, kad nepasiėmė duonos – valtyje tėra vienas paplotis. O Jėzaus mintyse vis dar sukasi pokalbis su fariziejais ir Erodo šalininkais sadukiejais. „Žiūrėkite, sergėkitės fariziejų raugo ir Erodo raugo“, – sako jis mokiniams. Jėzui paminėjus raugą, mokiniai pamano, kad jis kalba apie duoną, kurią jie pamiršo, ir ima tarpusavyje ginčytis. Matydamas, kad mokiniai neteisingai jį suprato, Jėzus taria: „Kodėl aiškinatės dėl duonos?“ (Morkaus 8:15–17).

Jėzus ką tik stebuklingai parūpino maisto tūkstantinei miniai. Negi dabar jaudintųsi, kad jam su mokiniais pritrūks duonos?

– Ar prisimenate, kiek pilnų pintinių gabaliukų pririnkote, kai sulaužiau penkis papločius penkiems tūkstančiams? – paklausia jis mokinių.

– Dvylika, – atsako šie.

– O kai sulaužiau septynis keturiems tūkstančiams,  kiek pilnų krepšių gabaliukų pririnkote?

– Septynis (Morkaus 8:18–20).

– Kaipgi nesuprantate, kad ne apie duoną jums kalbėjau? Fariziejų ir sadukiejų raugo saugokitės, – sako Jėzus (Mato 16:11).

Pagaliau mokiniai supranta, ką Jėzus norėjo pasakyti. Kaip raugas paveikia tešlą ir ją suraugina, taip „fariziejų ir sadukiejų mokslas“ paveikia žmonių mąstymą ir juos sugadina (Mato 16:12).