Ką tik Jėzus pamokė apaštalus deramo požiūrio į save. Jie turėtų imti pavyzdį iš vaikų, nes šie aukštos padėties nesiekia ir yra nuolankūs. „Kas priima tokį vaikelį dėl mano vardo, tas mane priima“, – paaiškino Jėzus (Mato 18:5).

Reikia tikėtis, kad mokiniai Jėzaus pamokymą suprato. Apaštalas Jonas dabar užveda naują kalbą. „Mokytojau, – sako jis, – matėme vieną žmogų, tavo vardu išvarinėjantį demonus. Mes jam draudėme, nes jis nevaikščioja su mumis“ (Luko 9:49).

Jonas turbūt mano, kad tik apaštalams suteikta teisė gydyti ligonius ir išvarinėti demonus. Kaip tad yra, kad vienas jų tautietis irgi išvarinėja piktąsias dvasias? Jono įsitikinimu, vyriškis tokių darbų daryti neturėtų, nes su Jėzumi ir apaštalais drauge nevaikšto.

O ką pasakys Jėzus? Atsakymas Jonui turbūt netikėtas: „Nedrauskite, nes nėra nė vieno, kuris, mano vardu padaręs įstabų darbą, apsisukęs galėtų mane keikti. Kas ne prieš mus, tas už mus. Kas paduos jums atsigerti taurę vandens dėl to, kad priklausote Kristui, – iš tiesų sakau jums, – tas tikrai nepraras savo atlygio“ (Morkaus 9:39–41).

Tiems, kas palaiko Jėzų, kol kas nebūtina prisidėti prie jį lydinčio būrio. Krikščionių bendruomenė dar nėra įkurta. Taigi jei asmuo su Jėzumi drauge nekeliauja, tai nereiškia, kad jis yra priešininkas ar priklauso prie klaidatikių. Akivaizdu, šis vyras tiki Jėzų, todėl, kaip sako pats Jėzus, nepraras savo atlygio.

Tačiau kaip būtų negerai, jei apaštalų žodžiai ar elgesys anam vyrui taptų suklupimo akmeniu! Jėzus perspėja: „Jei koks žmogus bent vienam mane tikinčiam mažutėliui taptų suklupimo akmeniu, tai geriau tam žmogui būtų, kad kas nors užkabintų jam ant kaklo asilo sukamų girnų akmenį ir įmestų į jūrą“ (Morkaus 9:42). Tada Jėzus paaiškina, kad jo sekėjai turi atsikratyti visko, kas stumia juos į nuodėmę, net jeigu tai būtų taip brangu kaip ranka, koja ar akis. Geriau ko nors netekti, bet įeiti į Dievo Karalystę, nei laikytis įsitvėrus ir pražūti Gehenoje, arba kitaip Ben Hinomo slėnyje. Šis slėnis yra prie pat Jeruzalės, ir apaštalai, be abejo, tą vietą gerai žino. Ten deginamos visokios atliekos, tad Ben Hinomo slėnis – labai tinkamas amžinos pražūties simbolis.

Jėzus kalba toliau: „Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš tokių mažutėlių, nes sakau jums: jų angelai danguje visada regi mano dangiškojo Tėvo veidą.“ Kiek Tėvui brangūs šie „mažutėliai“? Jėzus papasakoja istoriją apie šimtą avių. Vienai nuklydus, šeimininkas palieka visas devyniasdešimt devynias ir eina  ieškoti paklydėlės. Ją atradęs, jis džiaugiasi labiau nei tomis devyniasdešimt devyniomis. „Taip ir mano Tėvas, esantis danguje, nenori, kad pražūtų kuris nors iš tokių mažutėlių“, – taria Jėzus (Mato 18:10, 14).

Matyt, vis dar turėdamas omenyje apaštalų ginčą, Jėzus ragina: „Turėkite savyje druskos ir taikiai sugyvenkite“ (Morkaus 9:50). Druska valgį labai pagardina. Jei žmogaus žodžiai irgi „druska pagardinti“, malonūs, daug lengviau priimti tai, ką jis sako, išvengiama ginčų, klesti taika (Kolosiečiams 4:6).

Paskui Jėzus paaiškina, kaip spręsti rimtus tarpusavio nesutarimus. „Jeigu tavo brolis nusideda, – sako Jėzus, – eik ir pasakyk apie jo nusižengimą jam vienam. Jeigu jis tavęs paklausys, savo brolį laimėsi.“ O kas, jei nepaklausys? „Pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad viskas būtų patvirtinta dviejų ar trijų liudytojų lūpomis“, – pataria Jėzus. Jeigu ir jų nepaklausytų, tada reikia pasakyti „bendruomenei“, tai yra bendruomenės vyresniesiems, kurie įgalioti priimti sprendimus. Bet kaip, jei nusidėjėlis neklauso nė vyresniųjų? Jėzus sako: „Tebūna jis tau kaip kitatautis ir mokesčių rinkėjas.“ O su tokiais žydai nesibičiuliauja (Mato 18:15–17).

Bendruomenės prižiūrėtojai priimdami sprendimus turi vadovautis Dievo Žodžiu. Jeigu jie nutars, kad nusidėjėlis yra kaltas ir jį reikia sudrausminti, tai „jau bus surišta danguje“. Ir jeigu nuspręs, kad asmuo nekaltas, tai „jau bus atrišta danguje“. Jėzus nori pasakyti, kad vyresniųjų sprendimai atspindi jau danguje priimtus sprendimus. Šie nurodymai bus labai vertingi ateityje, įsikūrus krikščionių bendruomenei. Kai teks svarstyti labai rimtus klausimus, Jėzus žada padėti. Jis patikina: „Jei du ar trys susitinka mano vardu, aš irgi esu tarp jų“ (Mato 18:18–20).