32-ieji jau eina į pabaigą. Po Jėzaus krikšto praėjo maždaug treji metai. Jėzus su savo mokiniais ką tik buvo Palapinių šventėje Jeruzalėje. Regis, jie vis dar kažkur netoliese (Luko 10:38; Jono 11:1). Ir apskritai, likusius šešis savo tarnystės mėnesius Jėzus daugiausia praleidžia Judėjoje ir Perėjoje, kitapus Jordano. Čia irgi reikia skelbti gerąją naujieną.

Po Judėją Jėzus keliavo jau anksčiau. 30-aisiais, pasibaigus Paschai, šioje srityje jis mokė žmones keletą mėnesių; paskui per Samariją grįžo atgal į Galilėją. 31-aisiais, kai Jėzus vėl atvyko į Jeruzalę švęsti Paschos, vietiniai žydai kėsinosi jį nužudyti. Tada pusantrų metų Jėzus daugiausia mokė Galilėjoje. Per tą laikotarpį daugybė žmonių jį įtikėjo. Galilėjoje skelbimo darbui Jėzus paruošė ir savo apaštalus. Davęs nurodymų, jis išsiuntė juos pas žmones skelbti žinios: „Dangaus Karalystė yra priartėjusi“ (Mato 10:5–7). Dabar Jėzus savo mokinius ruošia dar vienai skelbimo kampanijai – šįkart Judėjoje.

Jėzus paskiria 70 mokinių ir išsiunčia juos po du. 35 poros iškeliauja ten, kur, anot Jėzaus, didelė pjūtis, o darbininkų maža (Luko 10:2). Tose vietovėse netrukus ketina lankytis ir Jėzus. Tie 70 mokinių gydys ligonius ir skelbs tą pačią žinią, kurią skelbia jų Mokytojas.

Jėzus liepia mokiniams eiti ne į sinagogas, o pas žmones į namus. „Į kuriuos tik namus užeisite, – sako jiems Jėzus, – iš pradžių tarkite: ‘Ramybė šiems namams.’ Jeigu ten bus ramybės sūnus, jūsų ramybė ilsėsis ant jo.“ O kokią žinią jie turi skelbti? Jėzus paaiškina: „Sakykite: Dievo Karalystė yra arti jūsų“ (Luko 10:5–9).

Jėzaus duoti nurodymai labai panašūs į tuos, kuriuos jis prieš metus davė dvylikai apaštalų. Pirmiausia Jėzus skelbėjus iš anksto nuteikia, kad svetingai juos sutiks ne visi. Vis dėlto jų pastangos nenueis veltui. Kai Jėzus netrukus ten lankysis, imlios širdies žmonės mielai jį priims ir bus pasiruošę jo klausytis.

Praėjus kuriam laikui visi 70 Karalystės skelbėjų grįžta pas Jėzų. „Viešpatie, dėl tavo vardo mums netgi demonai paklūsta“, – džiaugdamiesi pasakoja mokiniai. Jėzui smagu tai girdėti. „Matau Šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus, – taria jis. – Štai daviau  jums galią, viršijančią visą priešo galybę. Jūs trypsite gyvates ir skorpionus ir niekas jums nepakenks“ (Luko 10:17–19).

Jėzus patikina savo sekėjus, kad jie atlaikys net aršiausią priešiškumą – taip sakant, tryps gyvates ir skorpionus. O vieną dieną ir pats Šėtonas bus išmestas iš dangaus. Tada Jėzus mokiniams pasako, kuo jie turėtų džiaugtis labiausiai: „Vis dėlto džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums paklūsta, – džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“ (Luko 10:20).

Dėkingumo kupina širdimi Jėzus ima viešai šlovinti Dievą už tai, kad taip ypatingai pagerbė šiuos nuolankius savo tarnus. Atsigręžęs į mokinius, Jėzus taria: „Laimingos akys, kurios mato, ką jūs matote. Sakau jums: daug pranašų ir karalių troško pamatyti tai, ką jūs matote, bet nepamatė, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo“ (Luko 10:23, 24).