Jėzui tebesant Judėjoje, vienas fariziejus jį pasikviečia pietų (Luko 11:37, 38). Fariziejai laikosi tam tikro papročio: prieš valgį iki alkūnių apsiplauna rankas. Tačiau Jėzus to nepadaro (Mato 15:1, 2). Taip kruopščiai plautis rankų Dievo Įstatymas nedraudžia, bet ir nereikalauja.

Matydamas, kad prieš valgį Jėzus neapsiplovė, fariziejus nusistebi. Tai pajautęs, Jėzus ima kalbėti: „Va jūs, fariziejai, valote taurės ir dubens išorę, bet viduje esate pilni godumo ir nedorumo. Neprotingi žmonės! Argi tas, kuris padarė išorę, nėra padaręs ir vidaus?“ (Luko 11:39, 40).

Nusiplauti rankas prieš valgį tikrai nieko bloga. Jėzus smerkia ne patį įprotį, o religinių vadovų veidmainystę. Nors prieš valgį mazgojasi rankas, jų širdis pritvinkusi visokių blogybių. Taigi Jėzus ragina: „Duokite tai, kas slypi viduje – gailestingumo dovanas, tada būsite išties švarūs“ (Luko 11:41). Duoti dovaną žmogus turi iš širdies, o ne iš apsimestinio dievotumo ar noro padaryti kitiems įspūdį.

Jėzus tęsia: „Jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, rūtų ir visų kitų žalumynų, bet esate apleidę teisingumą ir Dievo meilę! Anų dalykų reikėjo laikytis, bet neapleisti ir šitų“ (Luko 11:42). Dievo Įstatyme liepiama atiduoti dešimtinę nuo viso pasėlių derliaus (Pakartoto Įstatymo 14:22). Tai reiškia ir nuo visokių prieskoninių žolelių, tokių kaip mėta ir rūta. Fariziejai nuo šių žalumynų dešimtines atiduoda labai skrupulingai – ir čia viskas gerai. Deja, jie pamiršta tai, kas Įstatyme daug svarbiau, – teisingumą ir kuklumą, prideramą dievobaimingam žmogui (Michėjo 6:8).

„Vargas jums, fariziejai, – toliau kalba Jėzus, – nes jūs mėgstate užsiimti pirmuosius suolus sinagogose ir mėgstate, kad jus sveikintų turgavietėse. Vargas jums, nes jūs – kaip tie kapai, kurių žmonės nepastebi. Jie mindžioja juos to nežinodami“ (Luko 11:43, 44, taip pat žr. išnašą). Jei kapas nėra pažymėtas, žmogus gali netyčia jį užkliudyti ir apeiginiu požiūriu tapti nešvarus. Šiuo pavyzdžiu Jėzus nori pabrėžti, kad fariziejų dvasinis netyrumas iš pirmo žvilgsnio yra nepastebimas (Mato 23:27).

„Mokytojau, taip kalbėdamas tu ir mus įžeidi“, – prabyla vienas iš Įstatymo žinovų. Tačiau Jėzus šiems irgi turi ką pasakyti: „Vargas ir jums, Įstatymo žinovai, nes jūs kraunate žmonėms sunkiai panešamas naštas, o patys nenorite jų nė pirštu pajudinti! Vargas jums, nes jūs tvarkote kapus pranašų, kuriuos jūsų protėviai žudė!“ (Luko 11:45–47).

Žmonėms užkrautos nepakeliamos naštos – fariziejai iškraipo Įstatymą, tauta verčiama laikytis išgalvotų tradicijų ir visokių reikalavimų. Užuot žmonėms padėję, tie religiniai vadovai jų gyvenimą tik apsunkina. Jau nuo žmonijos istorijos pradžios jų protėviai žudė pranašus, pradedant teisiuoju Abeliu. Nors iš pažiūros tuos pranašus gerbia, net prižiūri jų kapus, savo elgesiu ir mąstymu religiniai vadovai prilygsta tiems, kurie juos žudė. Dabar jie netgi ketina nužudyti patį didžiausią Dievo pranašą. Jėzus pasako, kad Dievas pareikalaus šią kartą atsiskaityti. Po 38 metų, 70-aisiais, taip ir įvyksta.

Jėzus tęsia toliau: „Vargas jums, Įstatymo žinovai, nes jūs atėmėte iš žmonių pažinimo  raktą. Ir ne tik patys nėjote, bet ir norintiems įeiti trukdėte!“ (Luko 11:52). Raštų aiškintojai savo priedermės toli gražu nevykdo, dar blogiau – suprasti Dievo Žodį žmonėms netgi trukdo.

Kai Jėzus išeina iš fariziejaus namų, Raštų aiškintojai ir fariziejai pripuolę ima smarkiai jį spausti ir kamantinėti dėl daugelio dalykų. Ir, aišku, ne žinių jie trokšta. Jie tikisi pričiupti Jėzų sakant ką nors, dėl ko galėtų jį suimti.