Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

81 SKYRIUS

„Aš ir Tėvas esame viena“

„Aš ir Tėvas esame viena“

JONO 10:22–42

  • JĖZUS IR JO TĖVAS YRA VIENA

  • JĖZUS NELAIKO SAVĘS DIEVU

Jeruzalėje vyksta Pašventinimo iškilmės, arba kitaip Chanuka. Ši šventė skirta paminėti pakartotinį šventyklos pašventinimą. Maždaug prieš du šimtus metų Sirijos karalius Antiochas IV Epifanas ant aukuro Jehovos šventykloje pastatė pagonių aukurą. Vėliau, atkovoję Jeruzalę, vieno žydų kunigo sūnūs šventyklą Jehovai paskyrė iš naujo. Nuo tada žydai šį įvykį pamini kasmet. Šventė prasideda kislevo 25-ąją. (Kislevas atitinka lapkričio pabaigą – gruodžio pradžią.)

Taigi dabar žiema, šaltasis metų sezonas. Jėzus vaikštinėja šventykloje, Saliamono kolonadoje. Staiga jį apspinta žydai ir ima klausinėti: „Kiek ilgai laikysi mus nežinioje? Jeigu esi Kristus, pasakyk mums tiesiai“ (Jono 10:22–24). „Aš sakiau jums, bet jūs netikite“, – atsako Jėzus. Kad jis yra Kristus, taip tiesiai kaip samarietei prie šulinio Jėzus nėra jiems pasakęs (Jono 4:25, 26). Tačiau jie tikrai turėtų suprasti, kas jis toks, juk girdėjo jį sakant: „Aš buvau pirmiau, nei gimė Abraomas“ (Jono 8:58).

Jėzus nori, kad žmonės, skaitydami pranašystes apie Mesiją ir stebėdami jo darbus, patys padarytų teisingą išvadą. Todėl ir savo mokiniams Jėzus ne kartą liepė niekam neskelbti, kad jis Kristus. Dabar šiems priešiškai nusiteikusiems žydams Jėzus atvirai sako: „Darbai, kuriuos darau savo Tėvo vardu, liudija apie mane. Bet jūs netikite“ (Jono 10:25, 26).

O kodėl jie netiki, kad Jėzus yra Kristus? „Jūs netikite, nes nesate manosios avys, – sako Jėzus. – Manosios avys klauso mano balso. Aš jas pažįstu ir jos seka paskui mane. Aš duodu joms amžiną gyvenimą ir jos tikrai nepražus per amžius, niekas neišplėš jų iš mano rankų. Ką mano Tėvas man davė, yra svarbiau už viską.“ Tada Jėzus pabrėžia, koks artimas yra jo ryšys su Tėvu: „Aš ir Tėvas esame viena“ (Jono 10:26–30). Jėzus yra čia, žemėje, o jo Tėvas – danguje, taigi šie žodžiai tikrai nereiškia, kad jiedu yra vienas asmuo. Jehova ir Jėzus yra viena ta prasme, kad abu veikia išvien dėl to paties tikslo.

Toks Jėzaus pareiškimas žydus taip įsiutina, kad jie griebiasi akmenų norėdami jį užmušti. Tačiau Jėzus jų nepabūgsta. „Tėvo valia padariau jums daug gerų darbų. Už kurį iš jų dabar mane užmušite?“ – klausia jis žydų. Tie atkerta: „Ne už gerą darbą tave užmušime, o už piktžodžiavimą, nes būdamas žmogus dediesi dievu“ (Jono 10:31–33). Jėzus niekada netvirtino esąs dievas, tad kodėl susilaukia tokio kaltinimo?

Jėzus teigia turįs galią, kokią, žydų manymu, turi tik Dievas. Pavyzdžiui, jis ką tik sakė, kad savo „avims“ duoda amžiną gyvenimą (Jono 10:28). Žydai tuo labai piktinasi – kaip žmogus gali duoti amžiną gyvenimą?! Jie ignoruoja faktą, kad Jėzus ne sykį atvirai pripažino šią galią gavęs iš Dievo.

Metamus kaltinimus Jėzus atremia taip: „Argi jūsų Įstatyme [Psalmyno 82:6] neparašyta: ‘Aš tariau: „Jūs esate dievai“’? [...] Tad jei dievais vadinami tie, kuriuos Dievo žodis smerkia, tai kaipgi mane kaltinate piktžodžiavimu už tai, kad aš, Tėvo pašventintas ir atsiųstas į pasaulį, pareiškiau esąs Dievo Sūnus?“ (Jono 10:34–36).

Taip, šventuosiuose raštuose dievais vadinami netgi nedori žmonių teisėjai. Tad ar galima smerkti Jėzų už tai, kad jis vadina save Dievo Sūnumi? Tolesni Jėzaus žodžiai turėtų priversti jo priešininkus susimąstyti: „Jei nedarau savo Tėvo darbų, netikėkite manimi. Bet jeigu tuos darbus darau, tai nors manimi ir netikite, tikėkite jais, kad suprastumėte ir žinotumėte: Tėvas su manimi ir aš su Tėvu esame viena“ (Jono 10:37, 38).

Kaip žydai reaguoja? Vėl mėgina Jėzų sučiupti, tačiau šis iš jų rankų ištrūksta. Paskui Jėzus nukeliauja kitapus Jordano – ten, kur prieš ketverius metus Jonas pradėjo krikštyti žmones. Ta vietovė, regis, yra netoli Galilėjos ežero pietinės pakrantės.

Prie Jėzaus būriuojasi minios. Žmonės kalba: „Jonas nepadarė nė vieno stebuklo, bet visa, ką jis sakė apie šį žmogų, buvo teisybė“ (Jono 10:41). Daugelis ten Jėzų įtiki.