Pastaruoju metu, mokydamas žmones ir gydydamas ligonius, Jėzus keliavo po Judėją, lankėsi Jeruzalėje. Tačiau dabar jis yra kitapus Jordano, Perė́jos srityje, ir eina iš vieno miesto į kitą. Tiesa, netrukus jis vėl grįš į Jeruzalę.

Čia, Perėjoje, vienas vyras Jėzaus paklausia: „Viešpatie, ar tiesa, kad mažai žmonių bus išgelbėta?“ Tarp žydų religinių vadovų dažnai verda diskusijos, kiek žmonių gaus išgelbėjimą. Matyt, dėl to vyras šito ir teiraujasi. Tačiau Jėzus pokalbį pakreipia šiek tiek kita linkme. Jis kalba ne apie tai, kiek žmonių bus išgelbėta, o ko reikia, kad žmogus būtų išgelbėtas. „Iš visų jėgų stenkitės įeiti pro siaurąsias duris“, – ragina Jėzus. Jis duoda suprasti, kad bus tikrai nelengva: „Sakau jums: daugelis mėgins įeiti, bet neįstengs“ (Luko 13:23, 24).

Tada Jėzus pateikia tokį pavyzdį: „Kai šeimininkas užsklęs duris, jūs stovėsite lauke ir belsite į jas prašydami: ‘Viešpatie, atidaryk mums!’ [...] Bet jis tars: ‘Aš nežinau, iš kur jūs. Eikite šalin nuo manęs, piktadariai!’“ (Luko 13:25–27).

Į šeimininko namus tie žmonės bando patekti per vėlai – durys jau uždarytos ir užsklęstos. Jiems reikėjo labiau pasistengti ir ateiti anksčiau, o ne tada, kai patiems patogu. Panašiai bus ir su tais, kurie nesiskubina pritaikyti Jėzaus pamokymų ir kuriems Dievo tarnystė nėra svarbiausia gyvenime. Dauguma žmonių nepripažįsta, kad Jėzus yra Dievo siųstasis Gelbėtojas. Todėl jų laukia liūdnos pasekmės – jie verks ir grieš dantimis, nes bus išmesti laukan. O kas bus priimti vidun? Jėzus tęsia: „Žmonės iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų susirinks prie stalo Dievo Karalystėje“ (Luko 13:28, 29).

Toliau jis paaiškina: „Yra paskutinių [t. y. nežydai ir engiami žydai], kurie bus pirmi, ir pirmų [t. y. religiniai vadovai, kurie didžiuojasi esą Abraomo palikuoniai], kurie bus paskutiniai“ (Luko 13:30). Sakydamas „bus paskutiniai“, Jėzus turi omenyje, kad į Dievo Karalystę tie nedėkingi žydai išvis nepateks.

Prie Jėzaus prieina keli fariziejai ir sako: „Eik, keliauk iš šitos vietos, nes Erodas nori tave nužudyti.“ Galimas dalykas, šį gandą paskleidė pats Erodas Antipas, tikėdamasis, kad Jėzus pasitrauks iš jo valdų. Karaliaus rankos jau suteptos Jono Krikštytojo krauju, ir tikriausiai jis nebenori turėti nieko bendro su jokio kito pranašo mirtimi. Tačiau Jėzus fariziejams taria: „Eikite ir pasakykite tam lapei: ‘Štai šiandien ir rytoj aš varau demonus, gydau, o poryt būsiu baigęs savo darbą’“ (Luko  13:31, 32). Pavadindamas Erodą lape, Jėzus greičiausiai nori pasakyti, koks suktas ir klastingas yra tas valdovas. Tačiau Jėzus neleis, kad Erodas ar koks kitas žmogus juo manipuliuotų. Jis yra tvirtai pasiryžęs atlikti pavestą užduotį pagal Dievo nustatytą tvarkaraštį ir niekas jo nepaskubins.

Šiaip ar taip, Jėzus ruošiasi keliauti link Jeruzalės, nes, kaip pats sako, „nedera pranašui žūti ne Jeruzalėje“ (Luko 13:33). Kad Mesijas turės mirti būtent šiame mieste, šventuosiuose raštuose neparašyta. Tad kodėl Jėzus taip kalba? Jeruzalėje, šalies sostinėje, yra įsikūręs Sinedrionas – aukščiausiasis žydų teismas, kurį sudaro 71 asmuo. Prieš Sinedrioną stoja visi, kas kaltinami esą melagingi pranašai. Be to, Jeruzalėje yra aukojamos gyvulių aukos. Taigi Jėzus supranta, kad jam nebūtų tinkama paaukoti savo gyvybės kitoje vietoje.

„Jeruzale, Jeruzale! – ima sielotis Jėzus. – Tu žudai pranašus ir užmėtai akmenimis visus, kas pas tave siunčiami. Kiek kartų aš norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais! Bet tu to nenorėjai. Štai jūsų Namai apleidžiami ir paliekami jums“ (Luko 13:34, 35). Tauta atstumia Dievo Sūnų ir dėl to kęs skaudžias pasekmes.

Prieš iškeliaudamas Jėzus dar nueina pas vieną iš fariziejų vyresnybės drauge pavalgyti. Tarp susirinkusiųjų yra vyras, sergantis vandenlige. Tai toks sutrikimas, kai kūne, ypač kojose, kaupiasi skysčiai. Šiandien šabas, tad visi akylai stebi, ką Jėzus darys. Jis paklausia fariziejų ir Įstatymo žinovų: „Leistina per šabą gydyti ar ne?“ (Luko 14:3).

Visi tyli. Jėzus aną žmogų išgydo, tada taria: „Jei kurio iš jūsų sūnus arba jautis šabo dieną įpultų į šulinį, argi tuojau pat jo neištrauktumėte?“ (Luko 14:5). Tie ir vėl neturi ką pasakyti.