Jėzus ne kartą kalbėjo apie tokias gražias savybes kaip kuklumas ir nuolankumas (Luko 14:8–11). Keliaudamas po kraštą jis ieško tų, kurie puoselėja šias dorybes ir trokšta tarnauti Dievui. Nemažai tokių nuoširdžių žmonių yra ir tarp žinomų nusidėjėlių.

Matydami, kad prie Jėzaus buriasi prastos reputacijos žmonės, fariziejai ir Raštų aiškintojai tarpusavyje šnabždasi: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“ (Luko 15:2). Į paprastą liaudį jie žiūri iš aukšto, su panieka – vadina ją am haárec, kas išvertus reiškia „žemės žmonės“. Fariziejų ir Raštų aiškintojų požiūriu, jie ne ką vertesni už purvą po kojomis.

Jėzaus požiūris į žmones visiškai kitoks. Su visais jis elgiasi maloniai, švelniai, gerbia kiekvieno orumą. Todėl daugelį tų paprastų žmonių, įskaitant ir nusidėjėlius, prie jo traukia. Fariziejai ir Raštų aiškintojai Jėzaus elgesį vertina kritiškai. Kaip Jėzus į tai reaguoja?

Jis papasakoja jiems jautrų palyginimą – labai panašų į tą, kurį jau buvo pasakojęs Kafarnaume (Mato 18:12–14). Jėzus viską pateikia taip, tarsi fariziejai būtų „teisieji“, tarsi jie – Dievo avys saugiame aptvare. O štai visi tie paprasti žmonės yra lyg nuklydusi, prapuolusi avelė. Jėzus pradeda:

„Kas iš jūsų, jei turi šimtą avių ir vienos pasigenda, nepalieka devyniasdešimt devynių tyruose ir neieško prapuolusios, kolei suranda? Ją suradęs apsidžiaugia ir užsikėlęs ant pečių eina namo. Tada susikviečia draugus, kaimynus ir sako: ‘Džiaukitės su manimi! Radau savo prapuolusią avį!’“ (Luko 15:4–6).

Pamokymas labai aiškus. Jėzus sako: „Taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems atgailos nereikia“ (Luko 15:7).

Mintis apie atgailą fariziejams visiškai svetima. Jų manymu, jie yra teisūs ir jokios atgailos jiems nereikia. Kai prieš porą metų fariziejai peikė Jėzų, kad valgo su mokesčių rinkėjais ir nusidėjėliais, jis aiškiai pasakė: „Atėjau kviesti ne teisiųjų, o nusidėjėlių“ (Morkaus 2:15–17). Teisuoliai fariziejai nepripažįsta, kad jiems reikia dėl ko nors atgailauti, todėl danguje niekas jais nesidžiaugia.  O dėl nusidėjėlio, kuris atgailauja, danguje džiaugsmo labai daug.

Norėdamas tą pabrėžti, Jėzus pasako dar vieną palyginimą: „Kuri moteris, jei turi dešimt drachmų ir vieną pameta, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir kruopščiai neieško, kol suranda? Radusi susikviečia savo drauges, kaimynes ir sako: ‘Džiaukitės su manimi! Radau drachmą, kurią buvau pametusi’“ (Luko 15:8, 9).

Palyginimo esmė ta pati. „Taip ir Dievo angelai džiaugiasi dėl vieno nusidėjėlio, kuris atgailauja“, – sako Jėzus (Luko 15:10).

Tik pagalvokime, koks gražus nuolankumo pavyzdys mums yra angelai! Juk žmogus, kuris atgailauja ir įgyja viltį valdyti Dievo Karalystėje, danguje užims aukštesnę padėtį negu jie (1 Korintiečiams 6:2, 3). Tačiau angelai nė kiek jam nepavydi, atvirkščiai – dėl jo nuoširdžiai džiaugiasi. Argi neturėtume džiaugtis ir mes, kai suklydęs žmogus atgailauja ir grįžta pas Jehovą?