Iš Jericho Jėzus patraukia link Betanijos. Jerichas yra įsikūręs apie 250 metrų žemiau jūros lygio, o Betanija – apie 610 metrų virš jūros lygio. Taigi maždaug 20 kilometrų vingiuotu keliu reikia kilti aukštyn. Betanijos kaimas stovi rytinėje Alyvmedžių kalno pašlaitėje, už kokių 3 kilometrų nuo Jeruzalės. Ten gyvena Jėzaus bičiulis Lozorius su seserimis.

Artėja Pascha ir daug žydų jau yra Jeruzalėje. Tie, kas buvo prisilietę prie lavono ar kaip nors kitaip susitepė, atvyko anksčiau, kad atliktų apsivalymo apeigas (Jono 11:55; Skaičių 9:6–10). Dabar kai kurie iš jų stoviniuoja šventykloje ir svarsto, ar į šventę ateis Jėzus (Jono 11:56).

Nemažai žydų vis dėlto labai abejoja, ar Jėzus išdrįs pasirodyti viešai. Jau kurį laiką religiniai vadovai ieško progos jį suimti ir nužudyti. Po Lozoriaus prikėlimo jie net ir mėgino tą padaryti (Jono 11:49–53). Be to, aukštieji kunigai ir fariziejai yra davę tokį įsakymą: „Jeigu kas sužinotų, kur Jėzus yra, turi apie tai pranešti“ (Jono 11:57).

Taigi, iki Paschos likus šešioms dienoms, penktadienį, Jėzus iš Jericho ateina į Betaniją (Jono 12:1). Po saulėlydžio prasidės šabas (nisano 8-oji). Savo kelionę Jėzus užbaigia dar prieš šabą, iki penktadienio saulėlydžio, nes per šabą – nuo penktadienio saulėlydžio iki šeštadienio saulėlydžio – keliauti tokį atstumą žydų įstatymas draudžia. Kaip ir anksčiau, Jėzus tikriausiai apsistoja Lozoriaus namuose.

Šeštadienio vakarą Simonas Raupsuotasis, kuris irgi gyvena Betanijoje, Jėzų, jo mokinius ir Lozorių pakviečia pavakarieniauti. Raupsuotuoju jis vadinamas turbūt dėl to, kad anksčiau sirgo raupsais, bet buvo Jėzaus išgydytas. Simono namuose svečiams patarnauja stropioji Morta. O jos sesuo dabar ruošiasi dėl Jėzaus padaryti kai ką ypatingo.

Marija atsineša alebastrinį indelį su „svaru kvapiojo aliejaus – gryno nardo“. Jį pradaužusi, moteris ima vilgyti aliejumi Jėzui plaukus, tepa jam kojas ir šluosto savo plaukais. Pakvimpa visi namai. Aliejus labai brangus, jo vertė – 300 denarų, o tai beveik metų uždarbis (Jono 12:3).

Kai kurie mokiniai ima piktintis: „Kam tas kvapiojo aliejaus eikvojimas?“ (Morkaus 14:4). Nepasitenkinimą reiškia ir Judas Iskarijotas: „Kodėl to kvapiojo aliejaus neparduoda už  tris šimtus denarų ir neišdalija pinigų vargšams?“ (Jono 12:5). Bet iš tikrųjų vargšai jam nė kiek nerūpi. Judo žinioje yra pinigų dėžutė ir jis iš jos vagia.

Jėzus Mariją užstoja. „Kodėl skaudinate moterį? Ji padarė man kilnų darbą, – sako jis. – Vargšų šalia savęs jūs visada turėsite, o mane turėsite ne visada. Išpildama tą kvapų aliejų man ant kūno, ji paruošė mane laidotuvėms. Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama geroji naujiena, jos atminimui bus pasakojama, ką yra padariusi“ (Mato 26:10–13).

Jėzus Betanijoje dar tik antra diena, o žinia apie jį jau spėjo plačiai pasklisti. Daugybė žmonių ateina į Simono namus pamatyti ne tik Jėzaus, bet ir Lozoriaus, kurį jis prikėlė iš mirusių (Jono 12:9). Dėl Lozoriaus daugelis Jėzų įtiki. Tai matydami aukštieji kunigai nusprendžia, kad reikia nužudyti abu – ir Jėzų, ir Lozorių. Kokie sugedę yra žydų religiniai vadovai!