Vis dar pirmadienis, nisano 10-oji. Šventykloje susirinkusiems žmonėms Jėzus kalba apie artėjančią savo mirtį. Jam užvis labiausiai rūpi, kad nebūtų užtraukta nešlovė Dievo vardui. „Tėve, pašlovink savo vardą!“ – taria jis. Ir iš dangaus pasigirsta galingas balsas: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu“ (Jono 12:27, 28).

Žmonės sutrikę. Vieni mano, kad sugriaudė griaustinis. Kiti sako: „Angelas jam kalbėjo“ (Jono 12:29). Tačiau iš tikrųjų tai buvo paties Dievo balsas! Nuo tada, kai Jėzus pradėjo savo tarnystę, Jehova iš dangaus prabyla jau trečią kartą.

Prieš trejus su puse metų Dievo balsą girdėjo Jonas Krikštytojas. Jėzui pasikrikštijus, iš dangaus nuskambėjo žodžiai: „Tai mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš džiaugiuosi.“ Vėliau, po 32-ųjų Paschos, panašius žodžius per Jėzaus atsimainymą išgirdo Jokūbas, Jonas ir Petras: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš džiaugiuosi. Klausykite jo“ (Mato 3:17; 17:5). O šį kartą Jehovos balsą išgirsta daugybė žmonių.

„Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo šis balsas“, – sako Jėzus (Jono 12:30). Tai akivaizdus įrodymas, kad Jėzus tikrai yra Dievo Sūnus ir žadėtasis Mesijas.

Jėzus tęsia: „Dabar atėjo šio pasaulio teismo valanda. Dabar šio pasaulio valdovas bus išmestas laukan.“ Likdamas Dievui ištikimas iki galo, Jėzus ne tik parodė žmonėms pavyzdį, bet ir patvirtinto svarbų faktą – kad Šėtonas, šio pasaulio valdovas, yra nusipelnęs mirties. Jėzus kalba toliau: „Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visokių žmonių patrauksiu prie savęs“ (Jono 12:31, 32). Jėzaus mirtis ant kančių stulpo atvers žmonėms kelią į amžiną gyvenimą ir dar daugelis taps jo mokiniais. Taigi Jėzaus mirtis tikrai ne pralaimėjimas, tai – pergalė.

Žmonės iš minios ima kalbėti Jėzui: „Iš Įstatymo girdėjome, kad Kristus pasiliks amžinai. Tai kodėl tu sakai, kad Žmogaus Sūnus turi būti pakeltas? Kas tas Žmogaus Sūnus?“ (Jono 12:34). Nors turi daugybę įrodymų, net girdėjo paties Dievo balsą, dauguma žmonių nepripažįsta, kad Jėzus yra tas Žmogaus Sūnus, išpranašautasis Mesijas.

„Dar valandėlę šviesa bus tarp jūsų“, – sako Jėzus. Tai ne pirmas kartas, kai Jėzus save prilygina šviesai (Jono 8:12; 9:5). Žmones jis ragina: „Vaikščiokite šviesoje, kol ją turite, kad tamsa jūsų nenugalėtų. [...] Kol turite šviesą, tikėkite šviesa, kad taptumėte šviesos sūnumis“ (Jono 12:35, 36). Tai pasakęs Jėzus pasišalina ir nuo žmonių pasislepia, nes jo valanda dar neišmušė. „Pakeltas“, tai yra pakabintas ant stulpo, jis bus per Paschą, nisano 14-ąją (Galatams 3:13).

Per visus Jėzaus tarnystės metus jį įtikėjo tik nedaugelis. Tačiau taip buvo išpranašauta: anot Izaijo, žmonėms akys bus uždengtos, jų širdis bus užkietėjusi ir pas Dievą grįžti jie nenorės (Izaijo 6:10; Jono 12:40). Daugumos žydų net akivaizdžiausi įrodymai neįtikina, kad Jėzus yra Dievo siųstasis Gelbėtojas.

Vis dėlto įtikėjusių yra, tarp jų ir kai kurie iš vyresnybės, pavyzdžiui, Nikodemas ir Juozapas iš Arimatėjos. Bet ar išdrįs jie savo tikėjimą išpažinti viešai? Ar nepabijos būti pašalinti iš sinagogos, prarasti visuomenės pagarbos? (Jono 12:42, 43)

Tie, kas tiki Jėzų, tiki ir jo Tėvą. Jėzus sako: „Kas tiki mane, tiki ne vien mane, bet ir tą,  kuris mane siuntė. Ir kas regi mane, regi ir tą, kuris mane siuntė.“ Visa, ko Jėzus žmones moko, yra nuo Dievo, tad įsiklausyti į jo žodžius gyvybiškai svarbu. „Tą, kuris mane atmeta ir mano žodžių nepriima, yra kas teis, – sako Jėzus. – Žodžiai, kuriuos kalbėjau, – štai kas teis jį paskutiniąją dieną“ (Jono 12:44, 45, 48).

Galiausiai Jėzus taria: „Aš kalbėjau ne iš savęs. Pats Tėvas, kuris mane siuntė, pasakė man, ką turiu kalbėti ir ko mokyti. Ir aš žinau, kad tai, ką jis sako, veda į amžiną gyvenimą“ (Jono 12:49, 50). Jau visai netrukus Jėzus paaukos savo gyvybę ir atvers kelią į amžiną gyvenimą visiems, kurie jį tiki (Romiečiams 5:8, 9).