Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

111 SKYRIUS

Jėzus kalba apie pasaulio pabaigą

Jėzus kalba apie pasaulio pabaigą

MATO 24:3–51 MORKAUS 13:3–37 LUKO 21:7–38

  • KOKS ŽENKLAS LIUDYS, KAD JĖZUS JAU YRA GRĮŽĘS?

  • PRANAŠYSTĖS IŠSIPILDYMAS PIRMAME AMŽIUJE IR VĖLIAU

  • JĖZAUS SEKĖJAI TURI LIKTI BUDRŪS

Antradienio popietė. Nisano 11-oji eina į pabaigą. Netrukus baigsis ir Jėzaus tarnystė žemėje. Kelias pastarąsias dienas jis mokė žmones Jeruzalėje, o nakvoti kaskart grįždavo į Betaniją. Susidomėjimas Jėzumi buvo didžiulis – „nuo ankstaus ryto visa liaudis eidavo į šventyklą jo pasiklausyti“ (Luko 21:37, 38). Tačiau šiandien Jėzus šventykloje lankėsi paskutinį kartą. Dabar drauge su keturiais apaštalais – Petru, Andriejumi, Jokūbu ir Jonu – jis sėdi ant Alyvmedžių kalno.

Šie vyrai atskirai nuo kitų atėjo pas Jėzų norėdami kai ko pasiteirauti. Iš galvos jiems neišeina Jėzaus žodžiai apie šventyklą – jis sakė, kad „čia neliks akmens ant akmens“. Jiems taip pat įdomu, ar su šiuo įvykiu kaip nors susiję tai, ką Jėzus kalbėjo anksčiau. Ne taip seniai jis užsiminė apie „dieną, kai bus apreikštas Žmogaus Sūnus“ (Luko 17:30). Dar anksčiau mokinius ragino: „Būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis tą valandą, kurią nemanote“ (Luko 12:40). Taigi dabar apaštalai klausia Jėzaus: „Pasakyk mums, kada tai bus ir koks ženklas liudys, kad tu esi grįžęs ir kad šiam pasauliui ateina pabaiga?“ (Mato 24:3).

Pirmiausia mokiniai, matyt, nori išsiaiškinti apie šventyklą ir tai, kas jos laukia. Taip pat jie supranta, kad Jėzus kažkada turėsiąs grįžti. Tikriausiai jie įsidėmėjo palyginimą apie „kilmingą žmogų“, kuris iškeliavo į tolimą šalį ir gavęs karaliaus valdžią parvyko atgal (Luko 19:11, 12). Taigi apaštalai nori daugiau sužinoti apie Jėzaus sugrįžimą ir apie „šio pasaulio“ – tuometinės santvarkos – pabaigą.

Į mokinių klausimą Jėzus atsako labai išsamiai. Jis nusako ženklą, kuris iš pradžių liudys apie artėjančią žydų santvarkos (kartu ir šventyklos) griūtį, o vėliau, paskutiniais laikais, – apie Jėzaus sugrįžimą, arba jo paruziją, ir apie viso pasaulio santvarkos pabaigą.

Metams bėgant, apaštalai matė, kaip Jėzaus pranašystė pildosi. Daugelį išpranašautų įvykių jie regėjo savo akimis. Taigi Jeruzalės nuniokojimas, užklupęs po 37 metų, 70-aisiais, dvasiškai budriems krikščionims nebuvo netikėtas. Tačiau tuo laikotarpiu išsipildė ne viskas, kas buvo išpranašauta. Kai kurie Jėzaus žodžiai buvo skirti daug vėlesniam laikotarpiui, kuris turėjo prasidėti Jėzui sėdus į Karaliaus sostą. Taigi kokį ženklą Jėzus mokiniams nurodė atsakydamas į jų klausimą?

Jėzus sako: „Jūs girdėsite apie karus, vykstančius įvairiose vietose. [...] Pakils tauta prieš tautą ir karalystė prieš karalystę“ (Mato 24:6, 7). Taip pat: „Bus didelių žemės drebėjimų, vietomis – maisto nepriteklių ir marų“ (Luko 21:11). Jėzaus sekėjai bus suiminėjami ir persekiojami (Luko 21:12). Atsiras netikrų pranašų ir jie suklaidins daugelį žmonių. Kadangi įsigalės nedorybė, daugumos meilė atšals. Galiausiai visoje žemėje bus paskelbta geroji naujiena apie Karalystę, bus paliudyta visoms tautoms, ir tada, kaip sako Jėzus, „ateis galas“ (Mato 24:14).

Jėzaus pranašystė daugeliu aspektų pildėsi pirmajame amžiuje – iki romėnams užimant Jeruzalę ir per pačią miesto apgultį. Tačiau ar matai, kaip ši reikšminga pranašystė dideliu mastu pildosi šiais laikais?

Dar viena svarbi Jėzaus minėto ženklo dalis – „šventoje vietoje stovintis bjaurusis niokotojas“ (Mato 24:15). Pirmajame amžiuje šis niokotojas buvo romėnų kariuomenė. 66 metais romėnų pulkai su savo stabmeldiškais ženklais atžygiavo prie Jeruzalės, apsupo ją karo stovyklomis ir pradėjo kastis po miesto sienomis (Luko 21:20). Taigi „bjaurusis niokotojas“ stovėjo ten, kur jo neturėtų būti, – žydų požiūriu, „šventoje vietoje“.

Jėzus pranašauja toliau: „Tada bus toks didelis suspaudimas, kokio nėra buvę nuo pasaulio pradžios iki dabar ir kokio daugiau nebus.“ 70 metais romėnai pasiekė triuškinančią pergalę – visiškai nuniokojo „šventąjį miestą“ ir ten esančią šventyklą (Mato 4:5; 24:21). Žuvo šimtai tūkstančių žmonių. Sugriovus šventyklą, kuri šimtmečius buvo Dievo garbinimo centras, žlugo ir žydų religinė santvarka. Šis miesto nuniokojimas – skaudžiausias per visą žydų istoriją. Tai buvo išties didelis suspaudimas. Tad įsivaizduokime, koks baisus suspaudimas laukia ateityje, kai Jėzaus pranašystė pildysis dideliu mastu.

DIEVO TARNAMS NEBUS KO BIJOTI

Jėzaus pokalbis su keturiais apaštalais dar nesibaigė. Mokinius Jėzus perspėja, kad ateityje „atsiras netikrų kristų ir netikrų pranašų“. Šie „darys didelių ženklų ir stebuklų, kad suklaidintų, jei įmanoma, net išrinktuosius“ (Mato 24:24). Netikri kristūs rodysis viešai, bus tai čia, tai ten. Tačiau išrinktieji nesusiklaidins – jie žinos, kad Jėzaus paruzija turi būti nematoma.

Turėdamas omenyje didesnįjį suspaudimą – tą, kuris vyks baigiantis viso pasaulio santvarkai, – Jėzus sako: „Saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris iš dangaus ir dangaus galybės bus sukrėstos“ (Mato 24:29). Nors mokiniai ne iki galo supranta, kaip šie žodžiai išsipildys, besiklausant Jėzaus jiems turbūt net oda šiurpsta.

Žmonės tada „alps iš baimės laukdami to, kas turės ištikti žemę, mat dangaus galybės bus sukrėstos“ (Luko 21:26). Ir nieko nuostabaus, kad jie taip jausis. Juk Jėzus čia kalba apie tamsiausias dienas žmonijos istorijoje.

Kitaip nei daugumai pasaulio gyventojų, Dievo tarnams išvydus „Žmogaus Sūnų ateinant dangaus debesyse su galia ir didžia šlove“ sielotis tikrai nereikės (Mato 24:30). Jėzus jau patikino, kad per didįjį suspaudimą Dievas rūpinsis savo išrinktaisiais (Mato 24:22). Taigi pasaulį krečiant išpranašautiems įvykiams, jo sekėjai neturės ko bijoti. „Kai ims dėtis tie dalykai, – sako Jėzus, – atsitieskite ir pakelkite galvas, nes tai reikš, kad jūsų išvadavimas arti“ (Luko 21:28).

Kad krikščionims, gyvensiantiems paskutinėmis dienomis, būtų lengviau susiorientuoti laiko tėkmėje, Jėzus dar pateikia palyginimą apie figmedį: „Kai tik jo šakelė suminkštėja ir išleidžia lapus, jūs žinote, kad arti vasara. Panašiai, kai matysite visa tai, žinokite, kad jis arti, prie durų. Iš tiesų sakau jums: ši karta tikrai nepraeis, iki visa tai įvyks“ (Mato 24:32–34).

Matydami, kad daugybė Jėzaus nusakyto ženklo elementų vienas po kito pildosi, Dievo tarnai supras – šios santvarkos pabaiga jau arti. Tiems, kurie gyvens Jėzaus paruzijos metu, reikės turėti omenyje ir tolesnius jo žodžius.

„Dienos ir valandos niekas nežino: nei dangaus angelai, nei Sūnus, o vien tik Tėvas, – sako Jėzus. – Juk kaip buvo Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnui grįžus. Bus kaip ir anuomet prieš tvaną – žmonės valgė ir gėrė, vedė ir tekėjo iki pat dienos, kurią Nojus įėjo į laivą. Jie nesusimąstė, iki užėjo tvanas ir visus nusinešė. Taip bus ir Žmogaus Sūnui grįžus“ (Mato 24:36–39). Verta dėmesio, kad ateities įvykius Jėzus palygina su Nojaus laikų tvanu – pasaulinio masto įvykiu.

Klausydamiesi Jėzaus apaštalai tikriausiai suvokia, kaip svarbu likti budriems, budėti. „Žiūrėkite savęs, – toliau ragina Jėzus, – neapsunkinkite savo širdies persivalgymu, girtavimu ir gyvenimo rūpesčiais, antraip ta diena užklups jus netikėtai, taps žabangais. Ji užgrius visus gyventojus, visos žemės. Taigi nemiegokite ir visą laiką karštai melskitės, kad išsigelbėtumėte iš visko, kas turi įvykti, ir galėtumėte stoti Žmogaus Sūnaus akivaizdon“ (Luko 21:34–36).

Šie Jėzaus žodžiai patvirtina, kad jo pranašystė apima ne vien įvykius, po kelių dešimtmečių paliesiančius Jeruzalę ir žydų tautą. Jis kalba apie tai, kas vyks daug didesniu mastu, – apie tai, kas turės įtakos „visiems gyventojams, visos žemės“.

Norėdamas pabrėžti, kad jo sekėjai turės būti budrūs ir pasiruošę, Jėzus pasako kitą palyginimą: „Supraskite štai ką: jeigu šeimininkas žinotų, kuriuo nakties metu ateis vagis, jis budėtų ir neleistų jam įsilaužti į namus. Jūs irgi būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis tą valandą, kurią nesitikėsite“ (Mato 24:43, 44).

Tuo nelengvu laikotarpiu Dievo tarnai nebus palikti vieni – jų labui uoliai darbuosis „ištikimas ir nuovokus vergas“. Jėzus sako: „Kas iš tiesų yra tas ištikimas ir nuovokus vergas, kuriam šeimininkas paskyrė reikiamu metu maitinti jo šeimynykščius? Laimingas tas vergas, jeigu šeimininkas atvykęs ras jį tai darantį! Iš tiesų sakau jums: jis patikės jam visą savo turtą.“ Pavyzdys gyvenimiškas, apaštalams gerai suprantamas. Tačiau Jėzus dar nebaigė. Jeigu atsitiktų taip, kad tas „vergas“ taptų blogas ir imtų skriausti kitus, parvykęs šeimininkas, anot Jėzaus, „griežčiausiai jį nubaus“ (Mato 24:45–51; palygink su Luko 12:45, 46).

Ar tai reiškia, kad dalis Jėzaus sekėjų taps blogi? Ne tai norėta pasakyti. Jėzus tiesiog perspėja savo mokinius, kad uoliai dirbtų jiems pavestą darbą ir būtų budrūs. Kaip tik apie tai – tolesnis jo palyginimas.