Viršutiniame kambaryje Jėzus toliau kalbasi su artimiausiais savo mokiniais. „Tenebūgštauja jūsų širdys, – drąsina jis apaštalus. – Tikėkite Dievą, tikėkite ir mane“ (Jono 13:36; 14:1).

Jėzus jau netrukus iškeliaus, tačiau apaštalams dėl to nereikia nuogąstauti. Jėzus patikina: „Mano Tėvo namuose yra daug buveinių. [...] Kai nueisiu ir paruošiu jums vietą, parvyksiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš.“ Apaštalai nesupranta, kad Jėzus kalba apie savo iškeliavimą dangun. Vienas iš jų, Tomas, sako: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini. Iš kur mums tą kelią žinoti?“ (Jono 14:2–5).

„Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas, – taria Jėzus. – Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jono 14:6). Įžengti į „Tėvo namus“ gali tik tas, kas tiki Jėzų, laikosi jo mokymų ir seka jo pavyzdžiu visose gyvenimo srityse.

Pilypas, besiklausydamas Jėzaus žodžių, taria: „Viešpatie, parodyk mums Tėvą, ir to mums pakaks.“ Apaštalas, matyt, nori, kad Dievas apsireikštų jiems kokiame nors regėjime, panašiai kaip Mozei, Elijui ar Izaijui. Tačiau Jėzus Pilypui atsako: „Tiek laiko esu su jumis, o tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti? Kas matė mane, matė ir Tėvą.“ Jėzus yra tobulas savo Tėvo esybės atspindys. Būdami taip arti Jėzaus, mokiniai galėjo pamatyti, koks yra jų dangiškasis Tėvas. Joks regėjimas tam neprilygtų. Aišku, Tėvas už Sūnų didesnis, ir Jėzus tai pripažįsta. „Ką jums kalbu, kalbu ne iš savęs“, – sako jis (Jono 14:8–10). Jėzus neprisiima garbės sau, visus nuopelnus priskiria Tėvui.

Apaštalai savo akimis matė, kiek nuostabių darbų Jėzus padarė, girdėjo jį skelbiant apie  Dievo Karalystę ir mokant žmones. Dabar Jėzus sako: „Kas tiki mane, tas darys darbus, kuriuos aš darau, ir netgi didesnių už juos“ (Jono 14:12). Ar tai reiškia, kad apaštalai darys dar didesnių stebuklų už savo Mokytoją? Jėzus ne tai turi omenyje. Jis kalba apie mokiniams pavesto darbo mastą: gerąją naujieną jie skelbs daug ilgiau, daug platesnėje teritorijoje ir pasieks daug daugiau žmonių.

Jėzus pažada, kad jam iškeliavus mokiniai neliks be pagalbos: „Jei ko prašysite mano vardu, aš tai padarysiu. [...] Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą padėjėją, kad šis būtų su jumis per amžius, – tiesos dvasią“ (Jono 14:14, 16, 17). Šį padėjėją – savo šventąją dvasią – Dievas mokiniams atsiunčia Penkiasdešimtinių dieną.

„Dar valandėlė, – sako Jėzus, – ir pasaulis manęs nebematys, o jūs mane matysite, nes aš gyvenu ir jūs gyvensite“ (Jono 14:19). Apaštalai, tiesa, dar pasimatys su Jėzumi po jo prisikėlimo. Tačiau galiausiai jie visi susitiks, kai apaštalai dvasiniu kūnu bus prikelti gyventi danguje.

Jėzus tęsia: „Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas; aš irgi jį mylėsiu ir save jam apreikšiu.“ Tuomet Judas, dar vadinamas Tadu, paklausia: „Viešpatie, kas nutiko, kad ketini apreikšti save mums, o ne pasauliui?“ Jėzus atsako: „Kas mane myli, laikysis mano žodžių, ir mano Tėvas jį mylės. [...] Kas manęs nemyli, mano žodžių nesilaiko“ (Jono 14:21–24). Pasaulio žmonės, kitaip nei mokiniai, nepripažįsta, kad Jėzus yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“.

Jėzus kalba toliau: „Kai ateis padėjėjas – šventoji dvasia, kurią Tėvas mano vardu atsiųs, – jis išmokys jus visko ir primins visa, ką jums sakiau.“ Apaštalai jau ne sykį matė, kokia galinga yra šventoji dvasia, tad šie Jėzaus žodžiai turėtų juos labai padrąsinti. Ateityje šventoji dvasia primins mokiniams visa, ko buvo mokomi. Jėzus tęsia: „Palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. [...] Tenebūgštauja jūsų širdys, tenedreba iš baimės“ (Jono 14:26, 27). Mokiniai gali jaustis ramūs – Jehova juos globos ir jiems vadovaus.

Jau visai netrukus mokiniai įsitikins, kad Dievo galia išties beribė. Jėzus sako: „Ateina pasaulio valdovas. Jis neturi man galios“ (Jono 14:30). Šėtonas turėjo galios Judui Iskarijotui ir jį užvaldė, tačiau Jėzus neturi jokios silpnybės, kuria pasinaudojęs piktasis galėtų atitraukti jį nuo Dievo. Ir nors Jėzus bus nužudytas, Šėtonas negalės kape jo laikyti amžinai. Jehova Jėzų prikels, nes jis visada klauso savo dangiškojo Tėvo (Jono 14:31).