124 SKYRIUS
Jėzus išduodamas ir suimamas
MATO 26:47–56 MORKAUS 14:43–52 LUKO 22:47–53 JONO 18:2–12
-
GETSEMANĖS SODE JUDAS IŠDUODA JĖZŲ
-
PETRAS NUKERTA MALKUI AUSĮ
-
JĖZUS SUIMAMAS
Jau gerokai po vidurnakčio. Didelis būrys aukštųjų kunigų ir fariziejų ieško Jėzaus. Juos lydi romėnų karo vadas su kareiviais. O visų priešaky žengia Judas. Už tai, kad išduos Jėzų, jam pažadėta 30 sidabrinių.
Palikęs namus, kuriuose su Jėzumi ir kitais apaštalais šventė Paschą, Judas tikriausiai tiesiu taikymu nuėjo pas aukštuosius kunigus (Jono 13:27). Kunigai subūrė jiems pavaldžius sargybinius, prie jų dar prisijungė kareivių, ir visi, nešini ginklais, žibintais ir deglais, išėjo ieškoti Jėzaus. Turbūt iš pradžių Judas juos nuveda į kambarį, kur Jėzus su mokiniais valgė Paschos vakarienę. Tačiau nieko ten neradę, patraukia tolyn: pereina Kidrono slėnį ir žingsniuoja link Getsemanės sodo.
Judas kopia Alyvmedžių kalnu ir nė kiek neabejoja, kad Jėzų ras būtent šiame sode. Pastarosiomis dienomis, keliaudamas iš Betanijos į Jeruzalę ir atgal, Jėzus su mokiniais čia vis sustodavo. Dabar naktis, tamsoje šmėžuojant medžių šešėliams sunku įžiūrėti veidus. Kareiviai, kurie eina paskui, galimas dalykas, niekada nėra Jėzaus matę. Tad Judas padės jį atpažinti, duos sutartinį ženklą. „Jis bus tas, kurį pabučiuosiu, – sako Judas. – Suimkite jį ir nuveskite akylai saugodami“ (Morkaus 14:44).
Lydimas vyrų būrio Judas įžengia į sodą ir išvydęs Jėzų su apaštalais nueina tiesiai prie savo Mokytojo. „Sveikas, rabi̇̀!“ – sako jis ir Jėzų pabučiuoja. „Drauguži, ko atėjai?“ – klausia Jėzus (Mato 26:49, 50). Atsakymą, aišku, jis žino. „Judai, pabučiavimu tu išduodi Žmogaus Sūnų?“ – taria jam (Luko 22:48). Ir daugiau Jėzus nebemato reikalo savo išdavikui ką nors sakyti.
Tada Jėzus paeina į priekį ir jo veidą nušviečia deglų ir žibintų šviesa.
– Ko ieškote? – klausia jis.
– Jėzaus Nazariečio, – pasigirsta iš minios.
– Tai aš, – drąsiai taria Jėzus (Jono 18:4, 5).
Vyrai nežino, ko tikėtis, tad atsitraukia atgal ir parpuola ant žemės.
Regis, būtų puiki proga pasprukti, tačiau Jėzus niekur nebėga.
– Ko ieškote? – dar kartą klausia jis.
– Jėzaus Nazariečio, – pakartoja tie.
Visiškai ramiu balsu Jėzus taria:
– Sakiau jums, kad tai aš. Jeigu ieškote manęs, leiskite šitiems pasišalinti.
Netgi tokią akimirką Jėzus galvoja apie mokinius. Jis nepamiršo savo žodžių – kad juos saugos ir nė vieno nepražudys. Iki šiol nė vienas ir nepražuvo, išskyrus „pražūties sūnų“, Judą (Jono 6:39; 17:12; 18:7–9). Todėl ir dabar Jėzus prašo, kad visiems vienuolikai apaštalų būtų leista pasišalinti.
Kareiviai pakyla nuo žemės ir žengia link Jėzaus. Pajutę grėsmę mokiniai klausia: „Viešpatie, gal kirsti kalaviju?“ (Luko 22:49). Jėzui dar nespėjus atsakyti, Petras čiumpa kalaviją ir užsimojęs nukerta vyriausiojo kunigo vergui Malkui ausį.
Jėzus ištiesia ranką ir sužeistą ausį pagydo. Ši situacija yra gera proga pamokyti apaštalus kai ko svarbaus. Petrui jis sako: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus.“ Tada Jėzus paaiškina, kodėl jis turi būti suimtas: jeigu taip neįvyktų, neišsipildytų Raštų žodžiai (Mato 26:52, 54). „Negi aš negersiu taurės, kurią Tėvas man davė?“ – sako Jėzus (Jono 18:11). Jis yra visiškai atsidavęs Dievo valiai, pasiruošęs net numirti.
Dabar Jėzus kreipiasi į aną ginkluotą vyrų būrį: „Atėjote su kalavijais ir vėzdais suimti manęs kaip kokio plėšiko? Aš juk kasdien sėdėjau ir mokiau šventykloje, bet manęs nesuėmėte. Tačiau visa tai įvyko, kad išsipildytų pranašų raštai“ (Mato 26:55, 56).
Kareiviai, karo vadas ir žydų sargybiniai suima Jėzų ir jį suriša. O apaštalai išsigandę pabėga. Tačiau vienas jaunuolis, greičiausiai mokinys Morkus, įsimaišęs į minią seka Jėzui iš paskos (Morkaus 14:51). Atpažinę jį esant Jėzaus mokinį, vyrai mėgina jaunuolį sugriebti, bet šis išsinėręs iš drabužio pasprunka.
