Paskutinį vakarą prieš mirtį Jėzus apaštalams sakė: „Kai būsiu prikeltas, pirma jūsų nukeliausiu į Galilėją“ (Mato 26:32; 28:7, 10). Taigi daugybė jo sekėjų dabar patraukia Galilėjos link. Tačiau kuo užsiims tenai nuvykę, jie kol kas nežino.

Vienu metu apaštalas Petras kitiems šešiems, esantiems drauge, taria:

– Einu žvejoti.

– Ir mes einame su tavimi, – atsako apaštalai.

Visi sėda į valtį ir išplaukia. Deja, per visą naktį nepagauna nė žuvelės. Rytui auštant, pakrantėje pasirodo Jėzus, bet mokiniai jo neatpažįsta.

– Vaikeliai, ar turite ko valgyti? – klausia Jėzus.

– Ne, – atsako apaštalai.

– Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite.

Ir tikrai – užmetę tinklą jie užgriebia tiek žuvų, kad neįstengia jo ištraukti (Jono 21:3, 5, 6).

– Tai Viešpats! – sako Jonas Petrui (Jono 21:7).

Petras užsimeta palaidinę, kurią žvejodamas buvo nusivilkęs, šoka į ežerą ir plaukia link kranto – maždaug 90 metrų. Kiti apaštalai, tempdami tinklą su žuvimis, atsiiria iš paskos.

Išlipę į krantą mokiniai mato rusenančias anglis, ant jų kepamą žuvį ir šalia padėtą duoną.

– Atneškite kelias iš tų žuvų, kurias ką tik pagavote, – sako Jėzus.

Petras tuojau išvelka į krantą tinklą, kuriame iš viso 153 žuvys.

– Eikite šen pusryčių! – paragina Jėzus.

Nė vienam nekyla klausimas, kas jis toks, – visi supranta, kad tai jų Viešpats (Jono 21:10–12). Tai jau trečias sykis, kai Jėzus po savo prisikėlimo pasirodo ne pavieniams mokiniams, o grupelei.

Jėzus paduoda apaštalams duonos ir žuvies. Visiems papusryčiavus jis paklausia Petro:

– Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitàs?

Tai sakydamas Jėzus tikriausiai mesteli žvilgsnį į krantan išvilktas žuvis. Jėzui rūpi sužinoti, kas Petrui brangiau: žvejybos verslas ar tarnystė, kurią jam ruošiasi pavesti. Petras atsako:

– Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad myliu.

– Maitink mano ėriukus, – taria jam Jėzus.

Tada jis paklausia antrąkart:

– Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?

– Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad myliu.

– Ganyk mano aveles, – sako Jėzus.

Galiausiai Jėzus paklausia Petrą trečią kartą:

– Simonai, Jono sūnau, ar tu mane myli?

Petras nuliūsta, manydamas, kad Jėzus abejoja jo atsidavimu.

– Viešpatie, tu viską žinai. Žinai, kad tave myliu, – nebežinodamas, kaip kitaip bepasakyti, tikina jį Petras.

– Maitink mano aveles, – taria jam Jėzus (Jono 21:15–17).

Ne tik Petrui, bet ir visiems bendruomenės prižiūrėtojams yra patikėta atsakinga užduotis – rūpintis tais, kas priklauso prie Dievo kaimenės.

Dėl to, kad vykdė Dievo pavestą darbą, Jėzus buvo suimtas ir nubaustas mirtimi. Petro laukia panaši baigtis.

– Kai buvai jaunesnis, pats apsirengdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. Bet kai pasensi, teks tau ištiesti rankas, kitas tave aprengs ir ves, kur tu nenori, – sako jam Jėzus ir priduria: – Sek paskui mane (Jono 21:18, 19).

Tada pamatęs Joną – mokinį, kurį Jėzus ypač myli, – Petras pasiteirauja ir apie jo ateitį:

– Viešpatie, o kaip šitas?

– Jeigu aš noriu, kad jis pasiliktų, kol ateisiu, kodėl tau turėtų tai rūpėti? – sako Jėzus. – Sek paskui mane (Jono 21:21–23).

 Jėzus duoda suprasti, kad Petras turėtų juo sekti nepriklausomai nuo to, kas vyksta kitų gyvenime. Sykiu jis užsimena, kad Jonas kitus apaštalus pergyvens ir kad jam bus duotas regėjimas apie šlovingą Karaliaus Jėzaus atėjimą.

Per savo žemiškąją tarnystę Jėzus nuveikė tiek daug, kad jeigu visi jo darbai būtų surašyti į ritinius, visame pasaulyje tiems ritiniams nepakaktų vietos.