Praėjus dešimčiai dienų po Jėzaus pakilimo į dangų, per Penkiasdešimtines, ant mokinių nusileidžia šventoji dvasia. Šis įvykis aiškiai liudija, kad Jėzus jau tikrai yra danguje. Tačiau tai ne vienintelis šį faktą patvirtinantis įrodymas. Vėliau ištikimas Jėzaus mokinys Steponas prieš mirtį gauna nepaprastą regėjimą. Daugeliui girdint jis taria: „Štai! Regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje“ (Apaštalų darbų 7:56).

Šventuosiuose raštuose buvo išpranašauta, kad grįžęs pas Tėvą į dangų Jėzus turės palaukti, kol jam bus suteikti ypatingi įgaliojimai. Dievo dvasios įkvėptas Dovydas rašė: „Jehova mano Viešpačiui tarė: ‘Sėskis mano dešinėje ir palūkėk, kol padėsiu tavo priešus lyg suolelį tau po kojų.’“ Praėjus skirtam laikui Jehova Sūnui palieps: „Viešpatauk tarp savo priešų!“ (Psalmyno 110:1, 2). O ką Jėzus būdamas danguje visą tą laiką veikia?

Per 33 metų Penkiasdešimtines įkuriama pateptųjų krikščionių bendruomenė, ir nuo tada Jėzus ima tai bendruomenei vadovauti (Kolosiečiams 1:13). Savo sekėjams jis padeda vykdyti gerosios žinios skelbimo darbą ir ruošia juos naujoms pareigoms. Tie, kas liks Dievui ištikimi iki mirties, galiausiai bus prikelti danguje ir taps Kristaus bendravaldžiais dangaus Karalystėje.

Į Kristaus Karalystę pašaukiamas ir Saulius, geriau žinomas romėniškuoju Pauliaus vardu. Štai jo istorija. Saulius yra žydas, uolus Dievo Įstatymo gynėjas, deja, religinių vadovų taip suklaidintas, kad iš pradžių pritaria Stepono nužudymui, o vėliau net užsimoja nužudyti kitus Jėzaus mokinius. Alsuodamas neapykanta jis nueina pas vyriausiąjį kunigą Kajafą paprašyti įgaliojimų, kad ir Damaske galėtų suiminėti Jėzaus mokinius ir vesti juos į Jeruzalę (Apaštalų darbų 7:58; 9:1). Tačiau pakeliui Saulių nutvieskia ryški šviesa ir vyras parkrinta ant žemės.

– Sauliau! Sauliau! Kodėl mane persekioji? – iš dangaus pasigirsta balsas.

– Kas tu, viešpatie? – klausia jis.

 – Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji (Apaštalų darbų 9:4, 5).

Jėzus liepia Sauliui eiti į Damaską ir laukti tolesnių nurodymų. Toji ryški šviesa Saulių apakino, tad į miestą jį atveda kiti. Maždaug tuo metu Jėzus regėjime pasirodo Damaske gyvenančiam savo mokiniui Ananijui ir liepia eiti į namus, kuriuose apsistojęs Saulius. Žinodamas, kiek daug bloga Saulius yra padaręs, Ananijas nerimauja. Tačiau Jėzus jį nuramina: „Eik, nes tą žmogų aš išsirinkau. Jis garsins mano vardą tautoms, karaliams ir Izraelio sūnums.“ Atėjęs pas Saulių Ananijas uždeda ant jo rankas ir šis bemat atgauna regą. Netrukus Saulius Damaske ima skelbti, kad Jėzus yra Dievo Sūnus (Apaštalų darbų 9:15, 20).

Jėzaus padedami, Paulius ir kiti gerosios naujienos skleidėjai sėkmingai tęsia jiems pavestą darbą. Jehova juos laimina ir jie nuveikia išties daug. Apaštalas Paulius, praėjus maždaug 25 metams nuo tada, kai kelyje į Damaską jam pasirodė Jėzus, rašo, kad „geroji naujiena yra paskelbta visai kūrinijai po dangumi“, tai yra visoje Romos imperijoje (Kolosiečiams 1:23).

Dar po kelių dešimtmečių Jėzus savo mylimam apaštalui Jonui siunčia regėjimų, kuriuos šiandien randame Apreiškimo knygoje. Taip išsipildo Jėzaus žodžiai, kad Jonas dar iki savo mirties išvys jį sugrįžtantį karališkoje šlovėje (Jono 21:22). Kaip pats Jonas rašo, dvasia nukėlė jį į „Viešpaties dieną“ (Apreiškimo 1:10). O kada ši diena turėjo ateiti?

Atidžiai studijuojant Biblijos pranašystes paaiškėja, kad „Viešpaties diena“ prasidėjo mūsų laikais – 1914 metais. Būtent tais metais kilo Pirmasis pasaulinis karas. Nuo tada stojo laikotarpis, kuris išskirtinai pasižymi karais, mirtį nešančiomis ligomis, maisto nepritekliais, žemės drebėjimais ir panašiomis negandomis, kurias nusakė Jėzus, aiškindamas mokiniams, koks ženklas liudys, kad jis jau yra grįžęs ir kad šiam pasauliui ateina pabaiga (Mato 24:3, 7, 8, 14). Be to, geroji naujiena dabar skelbiama neregėtu mastu – iki tolimiausių žemės pakraščių.

Ką visi šie įvykiai mums reiškia? Dievo įkvėptas apaštalas Jonas rašė: „Štai sulaukėme išgelbėjimo nuo mūsų Dievo, buvo apreikšta jo galybė, Karalystė ir jo Kristaus valdžia“ (Apreiškimo 12:10). Taip, Dievo Karalystė, apie kurią Jėzus taip uoliai skelbė, jau įsteigta – ji tapo realybe!

Ištikimi Jėzaus sekėjai tuo labai džiaugiasi. Mintyse jie nuolat turi apaštalo Jono užrašytus žodžius: „Todėl džiaukitės, dangūs ir jų gyventojai! Bet vargas žemei ir jūrai, juk pas jus nukrito Velnias. Jis baisiai įtūžęs, nes žino, kad mažai beturi laiko“ (Apreiškimo 12:12).

Taigi ilgasis Jėzaus laukimas jau baigėsi – dabar jis yra Dievo Karalystės Karalius. Netrukus Jėzus pakils prieš savo priešus ir juos nugalės (Hebrajams 10:12, 13). Tada žemėje bus didelių permainų.