Jėzus buvo tobulas, todėl su kai kuriais žmonėms įprastais sunkumais ir problemomis nesusidūrė. Tačiau jis gebėjo nuoširdžiai įsijausti į kitų išgyvenimus. Atjauta skatino Jėzų žmonėms padėti. Dėl kitų jis padarydavo netgi daugiau, nei atrodė būtina. Apie tai, kaip Jėzus rodė atjautą, skaityk 32, 37, 57 ir 99 skyriuose.

Prie Jėzaus nebijojo prieiti nei jaunas, nei senas. Jis niekada nesudarė įspūdžio, kad yra pernelyg užsiėmęs ar kad kiti jam yra per prasta draugija. Jėzus rodė žmonėms asmenišką dėmesį, todėl visi prie jo jautėsi laisvai. Tuo įsitikinsi skaitydamas 25, 27 ir 95 skyrius.

Savo Tėvui Jėzus melsdavosi ir vienumoje, ir būdamas su kitais. Jis melsdavosi labai dažnai, ne tik prieš valgį. Maldose Jėzus Dievui dėkodavo, jį šlovindavo, prašydavo jo vadovavimo prieš priimdamas svarbius sprendimus. Kai kurias Jėzaus maldas rasi 24, 34, 91, 122 ir 123 skyriuose.

Jėzus visuomet galvojo apie kitus. Net kai būdavo pavargęs ir norėdavo pailsėti, savo poreikius mielai pastumdavo į šalį. Šitaip jis paliko mums sektiną pavyzdį. Apie tai, kaip Jėzus aukojosi, skaityk 19, 41 ir 52 skyriuose.

Jėzus ne tik mokė atlaidumo, bet ir pats buvo atlaidus. Jis daug kartų atleido savo mokinių ir kitų žmonių klaidas. Perskaityk ir apmąstyk pasakojimus, užrašytus 26, 40, 64, 85 ir 131 skyriuose.

Raštuose buvo išpranašauta, kad žydų tauta Mesiją atstums ir galiausiai nužudys. Tai žinodamas Jėzus galėjo pernelyg ir nesistengti, patausoti save. Tačiau tiesą apie Dievą jis skelbė uoliai, su atsidavimu. Jėzus paliko gerą pavyzdį visiems savo sekėjams, kurie susiduria su žmonių abejingumu ar patiria priešiškumą. Skaityk 16, 72 ir 103 skyrius.

Jėzus visais atžvilgiais pranoko netobulus žmones. Jis buvo kur kas protingesnis, išmintingesnis, jo fiziniai ir protiniai gebėjimai viršijo kitų žmonių gebėjimus. Vis dėlto Jėzus nuolankiai tarnavo kitiems. Apie tai skaityk 10, 62, 66, 94 ir 116 skyriuose.

Apaštalams ir kitiems mokiniams nebuvo lengva sekti Jėzaus pavyzdžiu ir elgtis taip, kaip jis mokė. Jie vis kartojo tas pačias klaidas. Tačiau Jėzus nepristigo kantrybės ir toliau juos mokė tų pačių dalykų. Jis norėjo, kad mokinių ryšys su Jehova stiprėtų. Koks kantrus Jėzus buvo, pamatysi skaitydamas 74, 98, 118 ir 135 skyrius.