Fariziejai nenori pripažinti, kad Jėzus galėjo atverti akis nuo gimimo aklam vyrui, todėl pasišaukia jo tėvus. Jiedu ateina įsibaiminę, nes supranta, kad gali būti pašalinti iš sinagogos (Jono 9:22). Tai reikštų atskyrimą nuo žydų bendruomenės ir šeimai sukeltų didelių socialinių ir ekonominių sunkumų.

Fariziejai ima vieną po kito berti klausimus:

– Ar tai jūsų sūnus? Ar sakote, kad jis gimė aklas? Tai kaip jis dabar regi?

– Taip, jis mūsų sūnus ir gimė aklas, – atsako tėvai. – Bet kaip jis dabar regi, nežinome, ir kas jam atvėrė akis, nežinome.

Net jei sūnus ir pasakė, kaip praregėjo, tėvai yra labai atsargūs ir sveria kiekvieną žodį.

– Klauskite jį patį, jis suaugęs. Tegul pats apie save kalba, – priduria jie (Jono 9:19–21).

Fariziejai vėl pasišaukia tą vyrą ir mėgina jį įbauginti. Jie tvirtina turį įrodymų prieš Jėzų:

– Atiduok šlovę Dievui! Mes žinome, kad tas žmogus – nusidėjėlis.

Vyras nė kiek nesutrinka ir tiesiai pareiškia:

– Ar jis nusidėjėlis, aš nežinau. Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu (Jono 9:24, 25).

Fariziejai nepasiduoda, ima vyrą kamantinėti:

– Ką jis tau padarė? Kaip atvėrė tau akis?

– Aš jums jau sakiau, bet jūs nesiklausėte, – drąsiai kalba vyras. – Kodėl vėl apie tai klausinėjate? Gal ir jūs norite jo mokiniais tapti?

Fariziejai įtūžta:

– Tu pats esi jo mokinys! Mes – Mozės mokiniai. Mes žinome, kad Dievas yra kalbėjęs Mozei, o iš kur šitas, mes nežinome (Jono 9:26–29).

– Tikrai labai keista, kad nežinote, iš kur jis. Juk jis atvėrė man akis, – nusistebi vyras. Tada pateikia svarių argumentų, vedančių prie labai logiškos išvados: – Mes žinome, kad Dievas nesiklauso nusidėjėlių. O kas dievobaimingas ir vykdo jo valią, tą jis išklauso. Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs akis aklam nuo gimimo žmogui. Jeigu tas vyras nebūtų nuo Dievo, nieko nebūtų galėjęs padaryti (Jono 9:30–33).

Negalėdami šių žodžių paneigti fariziejai vyrą iškoneveikia:

– Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar mus mokai?!

Galiausiai fariziejai išvaro jį lauk (Jono 9:34).

Apie šį įvykį sužino ir Jėzus. Susiradęs tą vyrą jis paklausia:

– Tai tu tiki Žmogaus Sūnų?

– O kas jis yra, kad jį tikėčiau, gerbiamasis?

– Tu esi jį matęs, – patikina vyrą Jėzus. Ir kad neliktų jokių abejonių, priduria: – Iš tikro tai tas, kuris su tavimi kalba (Jono 9:35–37).

– Tikiu, Viešpatie, – atsako žmogus ir iš pagarbos parpuola prieš Jėzų.

Tada Jėzus pasako labai svarbią tiesą:

– Aš atėjau į šį pasaulį, kad jis būtų teisiamas, kad neregiai matytų, o regintieji apaktų (Jono 9:38, 39).

Tai girdi ir netoliese esantys fariziejai. Jėzaus žodžius jie priima asmeniškai ir iškart ima gintis:

– Tai gal ir mes akli?

Aišku, jie nėra akli tiesiogine prasme, tačiau ką būtų galima pasakyti apie šių tautos vedlių dvasinį regėjimą?

– Jeigu būtumėte akli, nebūtumėte kalti, – taria jiems Jėzus. – Bet dabar jūs sakote: „Mes regime.“ Taigi jūsų kaltė pasilieka su jumis (Jono 9:40, 41).

Jie yra tautos mokytojai, puikiai išmano Įstatymą, todėl pirmieji turėtų pripažinti, kad Jėzus yra Mesijas. Tačiau Jėzų jie atstumia ir taip užsitraukia didžiulę kaltę.