Vieną dieną, kai Adomo nebuvo šalia, Ievą užkalbino gyvatė: „Ar tiesa, kad Dievas uždraudė jums valgyti vaisius nuo visų sodo medžių?“ Ieva atsakė: „Mes galime valgyti nuo visų sodo medžių, išskyrus vieną. Jei valgytume to medžio vaisius, mirtume.“ Gyvatė jai tarė: „Jūs nemirsite, ne. Jei valgysite to medžio vaisius, būsite kaip Dievas.“ Ar gyvatė sakė tiesą? Ne, ji melavo. Ir Ieva ja patikėjo. Į to medžio vaisius Ieva vis žiūrėjo ir žiūrėjo, kol labai jų užsimanė. Ji nusiskynė vaisių, valgė jį ir davė valgyti Adomui. Nors Adomas žinojo, kad už neklusnumą Dievui jiedu mirs, vis tiek vaisių valgė.

Tos dienos vakare Jehova kalbėjo su Adomu ir Ieva. Dievas norėjo sužinoti, kodėl jie jo neklausė. Adomas kaltino Ievą, o Ieva kaltino gyvatę. Už neklusnumą Dievui Adomas ir Ieva iš sodo buvo išvaryti. Kad jie nebegalėtų ten sugrįžti, prie įėjimo į sodą Jehova pastatė angelus ir ugninį kalaviją.

Jehova pasakė, kad nubaus ir tą, kuris pamelavo Ievai. Su ja iš tikrųjų kalbėjosi ne gyvatė. Jehova nesukūrė gyvačių, kurios mokėtų kalbėti. Vienas nedoras angelas padarė, kad gyvatė kalbėtų. Tai jis apgavo Ievą. Tas angelas vadinamas Velniu ir Šėtonu. Ateityje Jehova Šėtoną sunaikins ir jis daugiau nebegalės gundyti žmonių blogai elgtis.