Bėgant laikui, žemėje žmonių padaugėjo. Dauguma jų buvo blogi. Net kai kurie angelai ėmė elgtis nedorai. Jie paliko savo namus danguje ir atėjo į žemę. Ar žinai kodėl? Tie angelai norėjo tuoktis su moterimis. O tam reikėjo pasiversti žmonėmis.

Angelai su moterimis susilaukė sūnų. Tie sūnūs užaugę buvo labai stiprūs. Jie skriausdavo ir mušdavo žmones. Tokių blogų dalykų Jehova nebegalėjo pakęsti, todėl nusprendė nedorus žmones sunaikinti tvanu.

Bet vienas žmogus nuo kitų labai skyrėsi. Jis mylėjo Jehovą. Jo vardas – Nojus. Jis turėjo žmoną ir tris sūnus: Semą, Chamą ir Jafetą. Visi jie buvo vedę. Jehova Nojui liepė pastatyti didelį laivą, kad jis ir jo šeima per tvaną nepražūtų. Taip pat Jehova Nojui nurodė į laivą suvesti daug gyvūnų, kad ir jie išsigelbėtų. Laivas turėjo būti medinis, panašus į didžiulę pailgą dėžę.

Nojus iškart ėmėsi darbo. Kartu su šeima laivą jis statė apie 50 metų. Jie viską padarė taip, kaip Jehova buvo liepęs. Be to, Nojus skelbė žmonėms perspėjimą, kad užeis tvanas. Deja, niekas nesiklausė.

Ir štai išaušo diena, kai Nojus su šeima turėjo įeiti į laivą. Pažiūrėkime, kas vyko toliau.