Abraomas ir Sara susituokę jau daug metų. Jie paliko patogius namus Ūre ir apsigyveno palapinėje. Bet Sara dėl to nė kiek nesiskundė. Ji tikėjo, kad jei paklus Jehovai, jie bus laimingi.

Sara labai norėjo vaikelio, todėl Abraomui pasakė: „Jei mano tarnaitė Hagara susilauktų vaikelio, auginčiau jį kaip savo.“ Po kurio laiko Hagara pagimdė sūnų. Jo vardas buvo Izmaelis.

Praėjus nemažai laiko, kai Abraomui buvo 99 metai, o Sarai – 89 metai, juos aplankė trys vyrai. Abraomas pasiūlė svečiams pailsėti po medžiu ir pasivaišinti. Ar žinai, kas buvo tie vyrai? Angelai! Jie pasakė Abraomui: „Kitais metais šiuo laiku judu su žmona susilauksite sūnaus.“ Sara tuo metu buvo palapinėje. Nugirdusi vyrų žodžius, ji juokėsi pati sau ir galvojo: „Kaip aš galiu susilaukti vaiko? Juk aš tokia sena!“

Kitais metais, kaip Jehovos angelas ir buvo pažadėjęs, Sara pagimdė sūnų. Abraomas pavadino jį Izaoku. Šis vardas reiškia „juokas“.

 Kartą, kai Izaokui buvo maždaug penkeri metai, Sara pastebėjo, kad Izmaelis šaiposi iš Izaoko. Ji norėjo savo sūnų apsaugoti, todėl nuėjo pas Abraomą ir paprašė, kad šis Hagarą ir Izmaelį išsiųstų gyventi kitur. Iš pradžių Abraomas nenorėjo to daryti. Bet Jehova jam pasakė: „Paklausyk Saros. Izmaeliu aš pasirūpinsiu. Pažadai, kuriuos tau daviau, išsipildys per Izaoką.“