Lotas drauge su dėde Abraomu gyveno Kanaano krašte. Einant laikui, Abraomo ir Loto gyvulių tiek pagausėjo, kad visiems nebeužteko vietos. Abraomas Lotui tarė: „Mudu ilgiau nebegalime gyventi vienoje vietoje. Prašau, pasirink, į kurią pusę norėtum eiti. Tada aš eisiu į priešingą pusę.“ Abraomas pasielgė nesavanaudiškai, ar ne?

Lotas pastebėjo, kad šalia miesto, pavadinimu Sodoma, teka daug upių, veša žalios pievos. Todėl su šeima nusprendė ten keliauti ir apsigyventi.

Žmonės, gyvenantys Sodomoje ir gretimame Gomoros mieste, buvo labai blogi. Jie elgėsi taip nedorai, kad Jehova nutarė šiuos miestus sunaikinti. Bet Lotą ir jo šeimą Dievas norėjo apsaugoti, todėl pasiuntė du angelus. Šie Lotą ir jo šeimą įspėjo: „Greičiau! Bėkite iš miesto! Jehova jį tuoj sunaikins.“

Bet Lotas neskubėjo, vis delsė. Todėl angelai paėmė jį, jo žmoną ir dvi dukras už rankų ir skubiai išvedė juos iš miesto. Tada paliepė: „Bėkite! Gelbėkite savo gyvybes ir nežiūrėkite atgal. Jei pažiūrėsite atgal, žūsite!“

Kai jie atbėgo į vieną miestą, Coarą, Jehova ant Sodomos ir Gomoros siuntė ugnies ir sieros lietų. Šiuos miestus Dievas  visiškai sunaikino. Deja, Loto žmona nepakluso Jehovai ir pažiūrėjo atgal. Dėl to ji pražuvo – pavirto druskos stulpu. Kaip dėl jos neklusnumo buvo liūdna Lotui su dukromis! Bet jie Jehovos nurodymų paklausė, ir Jehova juos apsaugojo. Mes irgi visada klausykime Jehovos nurodymų.